Tomo Juškaičio profesiniai viražai...

2017-08-07

Londone (Didžioji Britanija) gyvenančiam lietuvaičiui Tadui Juškaičiui dar tik 26-eri metai, tačiau profesinės patirties jam gali pavydėti ne vienas brandaus amžiaus sulaukęs tautietis! Pirmąjį atlyginimą Tomas gavo būdamas… 14 metų – už darbą fotostudijoje! Ir tuo metu jis nuoširdžiai tikėjo, kad fotografiją pasirinko visam gyvenimui – jau tada vaikinas buvo suplanavęs kūrybinių projektų kelioms dešimtims metų į priekį! Tačiau vėliau viskas netikėtai pasisuko kita linkme. Šiandien Tomas – Londone veikiančios, vitaminus gaminančios kompanijos akcininkas ir vykdantysis direktorius. Kalbamės su Tomu Juškaičiu, kas jį paskatino emigruoti, kokie vėjai „nupūtė“ į Didžiąją Britaniją, ir, be abejo, teiraujamės apie virtinės atsitiktinumų nulemtas jo gyvenimo ir veiklos permainas…

 

Tomai, Jūs dar toks jaunas, tačiau biografija – lyg daugiaspalvė mozaika. Visko joje tiek daug!

Taip, man dar tik 26-eri, tačiau artimi draugai kartais papokštauja, kad aš jau gimiau būdamas senas (juokiasi). Gal dėl to, jog labai daug per tuos nepilnus tris dešimtmečius teko patirti ir nuveikti… Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo gimtajame Vilkaviškyje ir sostinėje. Nuo 14 metų pradėjau dirbti menininko Tomo Kaunecko fotostudijoje ir būtent dėl šios priežasties visas mokyklines atostogas praleisdavau pas senelius Vilniuje, kur turėjau ne tik jaukų močiutės prieglobstį, bet ir užsiimdavau labai įdomia veikla.

 

Bet juk dirbti fotostudijoje paauglių nepriima, juolab – nieko apie tokią veiklą nenusimanančių?

Fotografija susidomėjau kur kas anksčiau – būdamas 12 metų. Mano smalsumą žadino kūrybos reikalingas mokslas ir beribė erdvė savęs išbandymams. Tai ir buvo priežastis, kodėl mane kvietė dalyvauti moksleiviškuose projektėliuose, kodėl patekau į mainų programas užsienio šalyse, kodėl su savo darbais dalyvaudavau konkursuose, parodose. Vėliau pats pradėjau rašyti kūrybinius projektus, rengti jaunųjų fotografų stovyklas, „kolaboruotis“ su Lietuvos spaudos fotografų klubu… Ir net pats nepastebėjau, kaip fotografija tapo mano pirmuoju uždirbtų pinigų šaltiniu. Na, o kai užsidirbi pinigų būdamas dar paauglys, labai greitai savo veikloje pradedi įžvelgti dideles perspektyvas. Tuo metu atrodė, kad kito pasirinkimo nebus ir negali būti.

 

Vis dėlto sunku įsivaizduoti profesionalaus fotografo darbą be atitinkamo išsilavinimo…

Be abejo. Dar mokydamasis dvyliktoje klasėje įstojau į fotografijos bakalauro studijų programą Londone. Tiksliau, kai baigiau vidurinę mokyklą, po poros savaičių jau apsigyvenau Didžiosios Britanijos sostinėje. Iki šiol prisimenu datą, kada pirmą kartą nuvykau į Jungtinę Karalystę – buvo 2009 metų liepos 16 diena.

 

Kodėl pasirinkote šią šalį, šį miestą, o ne, tarkime, Kopenhagą, Paryžių, Niujorką? Pradžia, kaip ir visiems naujai atvykusiems į kitą kraštą, turbūt nebuvo rožėmis klota?

Didžioji Britanija jauniems, mokyklą baigusiems lietuviams pirmiausia patraukli dėl palankių sąlygų studijuoti ir, žinoma, kalbos. Tuo metu anglų kalba man buvo vienintelė užsienio kalba, kurią jau kažkiek mokėjau. Patikslinsiu – vertindamas to meto savo anglų kalbos lygį, šiandien žodžių junginį „kažkiek mokėjau“ tariu kaip didelis optimistas (juokiasi). Na, o gyvenimo pradžia Londone, be abejo, neapsiėjo be humoristinių situacijų, daugybės neaiškumų ir paklydimų, nusikalbėjimų ir išskirtinių aplinkybių, susipažįstant su tuo, ką žmonės vadina „buvimu suaugusiuoju“ (being an adult). Kiekviena mano atmintyje įstrigusi akimirka, kurią anuomet teko patirti ir išgyventi, dabar sukelia daug šypsenų ir primena išmoktas pamokas. Tarkime, ilgai lietuje lauktas autobusas nesustoja ir pravažiuoja pro šalį, nes nepakėlei rankos…

 

Taigi išvykote studijuoti fotografijos, ėmėtės aktyvaus kūrybinio darbo ir… kuo tai baigėsi?

Baigiantis pirmiesiems studijų metams visai atsitiktinai ir netikėtai įsidarbinau pas fotografą, vardu John Wright. Šis meno kūrėjas iki šiol turi gerą vardą, vertinamas kaip vienas sėkmingiausių garsių žmonių fotografų visoje šio segmento rinkoje. Jo darbų sąraše turbūt yra visos žvaigždės, kurias esame matę didžiajame ekrane ar lipančias ant scenos atsiimti Grammy apdovanojimų… Vardan šio žmogaus profesinio geranoriškumo ir beatodairiško pasitikėjimo manimi, kaip komandos nariu, man gana anksti pavyko iš labai arti pamatyti brangiausios, komercinės fotografijos „virtuvę“. Jeigu visai atvirai – iš taip arti su ta „virtuve“ susipažinau, kad netrukus supratau, jog neturiu jokio noro luošinti savo gyvenimą – praleisti jį būtent šioje industrijoje. Kodėl taip teigiu? Nes komercinis fotografas yra tik kliento norų ir dažniausiai nepamatuotų įgeidžių tenkintojas, nors ir koks kūrybingas tas fotografas būtų. Todėl gana greitai apsisprendžiau, kad fotografija man bus tik džiaugsmo suteikiantis pomėgis, bet ne su neigiamomis nuotaikomis neišvengiamai susijęs kasdienis darbas.

 

Ir štai – staigus „posūkis“ Jūsų gyvenime farmacijos verslo link! Atsiprašau, bet ką vitaminų ir kitų sveikatinimo produktų rinkoje galėjo nusimanyti jaunas vaikinukas, neturintis nei profesinės patirties šioje srityje, nei bent artimo išsilavinimo? Kas lėmė tokį neįprastą darbinės veiklos „posūkį“?

Trumpiausias, tačiau turbūt tiksliausias atsakymą į klausimą, kas lėmė, turėjo didžiausią įtaką, kad atsidūriau šiandienėje veikloje, ko gero, būtų toks: atsitiktinumų virtinė. Ir „chuliganiškas“ noras padaryti tai, kas apskritai neturėtų pavykti padaryti!

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.