Farmacijos paradoksai: gydymas pigesniais vaistais valstybei kainuoja daugiau?

2017-11-09

Prof. habil. dr. Arūnas Savickas

LSMU MA Farmacijos fakultetas

 

Farmacinis arba cheminis ekvivalentiškumas reiškia, kad dviejuose ar daugiau vaistiniuose preparatuose yra vienodas kiekis tų pačių terapiškai aktyvių ingredientų identiškomis dozėmis ir kad tos dozės atitinka grynumo, veikliosios medžiagos kiekio vienodumo ir suirimo laiko reikalavimus, nustatytus Europos vaistų agentūros (EVA) ar Maisto ir vaistų tarnybos (FDA) [16]. Vaisto bioekvivalentiškumas nustatomas, kai du ar daugiau chemiškai ekvivalentiškų produktų pasižymi panašiu bioprieinamumu visiems asmenims, kai yra vartojami ekvivalentiškomis dozėmis (lyginami plotai po kreive, kuri susidaro iš koncentracijos kraujo plazmoje ir laiko).

 

Biologinio įsisavinimo (bioekvivalentiškumo) tyrimai atliekami dalyvaujant nedideliam (~20) sveikų savanorių skaičiui. Vaistai laikomi bioekvivalentiškais, jeigu jų biologinis įsisavinimas (plotas po kreive) svyruoja 80–125 proc. ribose, lyginant su originaliu vaistu (100 proc.). Vaisto koncentracijos kraujo plazmoje kitimo priklausomai nuo laiko valandomis gali būti labai daug kreivių, kurių nukrypimas yra 80–120 proc. lyginant su originaliu vaistu, pavyzdžiui, abiejų tiriamųjų vaistų plotai po kreive vienodi, bet skiriasi visos abiejų vaistų konstantos (maksimali koncentracija kraujo plazmoje (Cmax), laikas, per kurį kraujo plazmoje atsiranda didžiausia koncentracija (tmax ), vaisto pusinis skilimo laikas t1/2) [11, 15].

Vaisto biologinis įsisavinimas ir jo poveikis yra nevienodas sveikų asmenų ir sergančiųjų lėtinėmis ligomis organizme. Palyginkime bioekvivalentiškumą ir terapinį ekvivalentiškumą. Terapinis ekvivalentiškumas yra, kai du ar daugiau chemiškai ekvivalentiškų produktų, kurie pasižymi tokiu pačiu efektyvumu ar toksiškumu, yra vartojami tų pačių pacientų identiškomis dozėmis. Panašus biologinis įsisavinimas (bioekvivalentiškumas) nereiškia vienodo vaistų terapinio ekvivalentiškumo. Taigi paciento ir sveiko savanorio biologinis įsisavinimas yra nevienodas. Nors panašus biologinis įsisavinimas nereiškia vienodo vaistų efektyvumo! [1, 9]

Originalaus vaisto saugumas ir efektyvumas įvertinamas klinikiniais tyrimais. Vaisto kopijai pakanka palyginamųjų tyrimų, kurie atliekami su sveikais savanoriais. Remdamiesi etinių kompanijų darbu, nepatentinių (generinių) vaistų gamintojai, pasibaigus vaisto patento galiojimo laikui (Europos Sąjungoje 20 metų) ir vaisto tyrimų duomenų apsaugos laikotarpiui, kuris yra nuo 6 iki 10 metų, kuria jau esamų preparatų kopijas. Nepatentinių preparatų diegimas trunka tik 2–3 metus, o palyginti pigus gamybos procesas leidžia juos teikti rinkai mažesne kaina [12, 16]. Sulaukus patento galiojimo pabaigos bei pateikus duomenis, kad nepatentinius vaistus gaminančios kompanijos produktas yra bioekvivalentiškas patentiniam vaistui, nepatentinis analogas patenka į rinką. Nuo originalaus vaisto susintetinimo iki jo registravimo praeina ne mažiau kaip 15 metų. Vaisto kopijos gamyba pradedama ženkliai greičiau. Gamybos pradžios laikas dažniausiai nulemiamas vaisto tinkamumo laiko nustatymu [3].

JAV generiniai vaistai skiriami į A ir B kategorijas. A kategorijos generiniai vaistai: su kuriais atlikti klinikiniai terapinio bioekvivalentiškumo tyrimai; nuo originalaus preparato jų bioekvivalentiškumas skiriasi ne daugiau kaip 3–4 proc. B kategorijos generiniai vaistai – tokie, su kuriais neatlikti bioekvivalentiškumo tyrimai. Kai gydytojas svarsto, kokį vaistą – originalų ar generinį – pacientui skirti, jis privalo įvertinti ir atsižvelgti į dvi svarbiausias aplinkybes: ekonominę naudą ir terapinį veiksmingumą (kartais ir saugumą). Generinio vaisto kaina yra dažniausiai 20–90 proc. originalaus ekvivalento kainos [2,7,13,18].

JAV širdies ir kraujagyslių ligų vaistų tyrimų duomenimis, kliniškai ekvivalentiški yra: 100 proc. β adrenoblokatoriai, 91 proc. – diuretikai ir 71 proc. – kalcio kanalų blokatoriai [8].

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kokybės reikalavimai visiems vaistams yra vienodi. Taigi generinių vaistų atitiktis originaliam vaistui tikrinama registracijos metu, kada turi būti įrodyta, kad veikliosios medžiagos kokybė atitinka keliamus reikalavimus. Registruotas generinis preparatas nuo originalaus gali skirtis tik pagalbinėmis medžiagomis, kurios turėtų nedaryti reikšmingos įtakos jo veiksmingumui ir saugumui. Todėl tos pačios veikliosios medžiagos preparatai turėtų veikti vienodai. Pasitaiko individualių netoleravimo atvejų, tada reikia dėl jų pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 6

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.