Gerybinė prostatos hiperplazija: kada pakanka budraus stebėjimo taktikos?

2017-11-09

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH), kitaip, gerybinė prostatos hipertrofija, vadinami histologiniai prostatos pokyčiai, pasireiškiantys prostatos ląstelinių elementų proliferacija. GPH sukelia antrinę lėtinę šlapimo pūslės obstrukciją, šlapimo susilaikymą, inkstų nepakankamumą, pasikartojančias šlapimo takų infekcijas, hematuriją ir skatina šlapimo takų akmenų susidarymą.

 

Dabartiniu požiūriu GPH atsiradimas vertinamas kaip normalaus vyrų senėjimo proceso dalis ir išraiška, susijusi ir priklausoma nuo testosterono ir dihidrotestosterono gamybos ir balanso pokyčių. Tyrimų duomenimis, apie 50 proc. <60 metų amžiaus vyrų turi GPH, o iki 85 m. GPH sergančių vyrų dalis padidėja iki 90 proc. Nors GPH yra normalaus involiucinio proceso dalis, jos sukeliami apatinių šlapimo takų simptomai ilgainiui gali progresuoti ir komplikuotis sunkia uroinfekcija, inkstų disfunkcija ir kt., todėl turi būti gydoma. Kuo vyresnio amžiaus pacientas, tuo didesnis chirurginio gydymo poreikis.

Jei GPH simptomai nesukelia vyrui nemalonių pojūčių ar komplikacijų, manoma, teisingiausia būtų laikytis vadinamojo budraus stebėjimo taktikos. Nesunkūs apatinių šlapimo takų simptomai iš pradžių gydomi vaistais.

Svarbiausia prostatos funkcija – gaminti šarminį sekretą, kuris sudaro iki 70 proc. spermos tūrio. Šarminis prostatos sekretas veikia kaip lubrikantas (drėkiklis) ir spermos nutrientas, skystina ejakuliatą ir padeda neutralizuoti rūgštinę makšties terpę. Prostatinė šlaplės dalis skirta spermai nutekėti, be to, ji trukdo retrogradinei ejakuliacijai (spermos atpylimui į šlapimo pūslę).

 

Epidemiologija

 

Gerybinė prostatos hiperplazija nustatoma apie 1/3 vyresnių nei 50 metų amžiaus vyrų. Apskaičiuojama, kad JAV GPH serga apie 14 mln. vyrų. Baltieji ir juodaodžiai vyrai GPH serga maždaug vienodai dažnai, tačiau juodaodžiai linkę sirgti sunkiau, nes jų organizme daugiau testosterono, didesnis 5-alfa reduktazės receptorių, augimo faktorių aktyvumas ir androgenų receptorių ekspresija. Tai lemia didesnę prostatos hiperplaziją ir ryškesnį jos padidėjimą.

 

Prognozė

 

Ankstesniais laikais, kol nebuvo efektyvių gydymo metodų ir vaistų, sunki ilgai trunkanti GPH dažnai komplikuodavosi inkstų nepakankamumu ir uremija. Dabar šios komplikacijos labai retos, vis dėlto, sergant GPH, dėl šlapimo retencijos gali atsirasti inkstų disfunkcija, pasikartojančios šlapimo takų infekcijos, hematurija, formuotis šlapimo pūslės akmenys.

Įrodyta, kad GPH patofiziologiškai ar kitaip nėra susijusi su prostatos vėžiu, tai dvi skirtingos ligos. Tačiau ir GPH, ir prostatos vėžio rizika didėja vyrui senstant. Abiejų ligų ankstyvam išaiškinimui taikomi prostatos specifinio antigeno (PSA) testai.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 6

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.