Edita Mildažytė: „Jokia liga neturi atimti kokybiško gyvenimo geismo...“

2018-01-10

Garsi Lietuvos moteris, TV laidų vedėja, prodiuserė, visuomenės veikėja Edita Mildažytė kaip niekas kitas iš mūsų žino, ką reiškia prasta savijauta, užklupusi netikėta liga, sunkaus ligonio slaugymas... Pati ji irgi negali pasigirti geležine sveikata, vis dėlto niekada nepuolė į paniką net sunkiausiomis akimirkomis... Stipri moteris pasiruošusi įveikti visas negandas ir toliau išlikti puikia nuotaikos nestokojančia optimiste. O juk pozityvus nusiteikimas žmogui – lyg efektyviai veikiantys vaistai!

 

Gerbiama Edita, tradicinis mūsų klausimas – kaip vertinate savo sveikatą? Kokia ji buvo vaikystėje, paauglystėje, kokia yra dabar?

 

Šiandien savo sveikata, savijauta esu patenkinta, vertinu ją pakankamai gerai. Gal net, sakyčiau, esu stiprios sveikatos. Ir gana ištverminga. Ir turinti daug fizinių jėgų! Tokia nepriekaištinga mano sveikata buvo ir yra nuo vaikystės. Kaip dabar pagalvoju, išties buvau nesargi... Sirgusi esu gal tik porą kartų. Mano firminė liga – sinusitas – nepamiršta manęs ir šiais laikais, ir tai yra blogiausia, kas gali atsitikti. O dar vienas sveikatos sutrikimas, kurį teko iškęsti, kai man buvo 16 metų – vėjaraupiai. Pamenu, tada vos nenumiriau. Regis, nerimta liga, bet savijauta buvo košmariška: vargino labai aukšta temperatūra, reikėjo dažnai pervilkinėti šlapius naktinius marškinius, o kartu su jais ir kūną nusėję šašai lupdavosi... Tikrai labai sunkiai sirgau...

 

Todėl nuo jaunų dienų ėmėtės organizmą grūdinti?

 

Aš visą gyvenimą sportavau ir niekada nebijojau jokių nepatogumų. Prausdavausi ir iki šiol prausiuosi šaltu vandeniu, vaikus pasigimdžiau ir auginau blokados laikais, kai net butuose nebuvo karšto vandens... Nuolat eidavau maudytis į atvirą Žalgirio baseiną, nesvarbu, žiema ar vasara...

 

Ar jus tėvai paskiepijo? Juk ne paslaptis, kai kurie medikai (Editos tėtis ir mama – gydytojai. – V.G.) skiepų atžvilgiu nusiteikę skeptiškai. Dar daugiau priešiškumo skiepams juntama šiais laikais...

 

Visus vaikus tais laikais skiepijo, nes skiepai buvo privalomi. Ir jei šiandien manęs kas klaustų, visada pabrėžčiau, kad skiepytis būtina. Jei man kas leistų, kiekvienam, kas kandidatuoja į prezidentus, Seimą ar kitas aukštas ir atsakingas valstybines pareigas, užduočiau klausimą – ką darysite su skiepais? Nes šiandien situacija Lietuvoje jau pradeda gąsdinti... Vis dažniau diagnozuojami tymai, tuoj turbūt ir raupų turėsim... Aš – tik už vaikų skiepijimą! Na, gal išimtį būtų galima padaryti gripui, kadangi nebūna tiksliai žinoma, kokia viruso atmaina pasireikš. Kitais atvejais skiepai turėtų būti privalomi.

 

Minėjote, kad nuo vaikystės jūsų „nepaleidžia“ sinusitas. Gal per tiek metų išmokote jį, pajutusi simptomus, labai greitai „nukenksminti“?

 

Taip, turiu ne vieną būdą, kaip sinusitą greitai įveikti, ir nebūtinai vaistais. Pavyzdžiui, išsiverdu du kiaušinius ir, kiek galiu iškentėti, karštus juos laikau priglaudusi prie sinusų. Kitas natūralus savipagalbos tokiu metu būdas – pasilenkti virš kriauklės ir pilti ant veido karštą vandenį tol, kol išgirsiu į trakštelėjimą panašų garsą. Vadinasi, sinusai nuo karščio atsidarė, užsikišusios ertmės buvo atkimštos... Aišku, tokios priemonės nėra ilgalaikio poveikio – jei būklė prastesnė, prireikia ir vaistų. 

 

Kokiems vaistams teiktumėte pirmenybę? Gal homeopatiniams?

 

Oi, mano santykis su homeopatija yra gana ribotas (juokiasi). Aš – tradicinio auklėjimo, užaugusi medikų šeimoje ir esu įsitikinusi, kad vaistai daro poveikį tada, kai jį daro. Na, jei žmogui homeopatiniai preparatai padeda, tegul juos vartoja. Bet šiais laikais, žinau, yra žmonių, kurie griežtai nusistatę prieš visus vaistinius preparatus, išskyrus homeopatinius. Esą tai natūralios priemonės. Bet juk ir natūralios priemonės nebūtinai visos yra nekaltos! Ir jos gali turėti šalutinį poveikį! Todėl aš itin rezervuotai vertinu homeopatines piliules, tinktūras, žirnelius ir pan. Man homeopatija – lyg terra incognita... Mano požiūris į minėtus preparatus yra toks: jei žmogui padeda – tegul jis jais „gydosi“. Bet su savo sveikata ar su savo vaiko sveikata aš taip niekada neeksperimentuosiu. Juk jei prasidėjo uždegimas, reikia duoti uždegimą slopinančių vaistų, o ne „gydyti“ ligonį placebu.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 8

 

© 2006 Visos teisės saugomos.