Vaistininkė Rasa Milinienė: „Vaistinius tepaliukus gaminti pradėjau panorusi pradžiuginti namiškius per Kalėdas...“

2017-12-29

Kaune, prie pat LSMU ligoninės Kauno klinikų veikiančioje „Eurovaistinėje“ dirbanti vaistininkė Rasa Milinienė nesuka galvos, kur, artėjant didžiausioms metų šventėms, ieškoti dovanėlių artimiesiems. Ji jau daug metų tokias dovanėles paruošia pati! O gavusieji jas labai džiaugiasi, nes tokių produktų – gydomųjų kremų ir tepaliukų, kuriuos dovanoja farmacijos specialistė, niekur nenusipirksi! Nėra abejonės, kad gydo ir šiuose kremuose esantis ingredientas – tai Rasos meilė…

Apie šį ir kitus „tik paprasta vaistininke“ save pristatančios Rasos Milinienės pomėgius sužinosite perskaitę šį atvirą ir nuoširdų interviu.

 

Miela Rasa, pradėkime nuo jūsų prisistatymo skaitytojams ir... jūsų pasirinkimo. Kodėl suviliojo būtent farmacija?

Gimiau ir augau gražioje vietoje – nedideliame Ariogalos miestelyje Raseinių rajone, ant Dubysos kranto. Mano tėtis buvo užkietėjęs žvejas, o aš jį visuomet lydėdavau į žvejybą. Aišku, kartu nežvejodavau – kol tėtis stypsodavo su meškere rankose, aš klaidžiodavau aplinkui po pievas, beje, kartu pasiėmusi seną, dar močiutės turėtą vaistažolių knygą. Pagal joje buvusius paveiksliukus ieškodavau, kaip tada maniau, stebuklingų žolių. Jaučiausi daug išmananti, daug žinanti. Niekada nepamiršiu, kaip prisirinkau Paprastųjų juodagalvių ir visiems aiškinau, kad tai tikrų tikriausias čiobrelis (matyt suklaidino violetinė žiedų spalva). Net arbatos iš jų išviriau! Tiesa, nė vienas namiškis mano vaišių paragauti nesurizikavo (juokiasi). O iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo to, kai, baigdama vidurinę mokyklą, per atvirų durų dienas su drauge atvažiavau į Kauną, į tuometį Kauno medicinos institutą, ir susipažinau su Farmacijos fakultetu, daugiau sužinojau apie vaistininko profesiją. Ji man tiko ir patiko! Studijas čia baigiau 1990 metais. Mūsų laida buvo pirmoji, gavusi lietuviškus provizorių diplomus. Už tai ačiū gerbiamam profesoriui Eduardui Tarasevičiui…

 

Studijuoti į Kauną atvykote iš provincijos, o darbą gavote Vilniuje?

Taip. Tais laikais absolventai gaudavo paskyrimą, ir beveik visas mūsų kursas pateko į Vilnių! Aš įsidarbinau „Aušros“ vaistinėje – patiko tai, kad ji – visai šalia geležinkelio stoties. Dalis mano kolegų buvo kauniečiai, todėl po darbo visi draugiškai traukiniu tuksėdavome į Kauną.

 

Pirmosios darbo dienos vaistinėje turbūt pamiršti neįmanoma…

„Aušros“ vaistinė tada buvo viena didesnių Vilniaus vaistinių. Šalia veikė poliklinika ir miesto vaistinių informacija. Pirmąją savo darbo dieną išties prisimenu puikiai: teko daug bėgioti, nuolat visų bendradarbių visko klausinėti. Niekaip nesupratau kai kurių pacientų vietinio dialekto. Nebuvo aišku, ką reiškia „pigulki ot golovnoj boli“, o dar vis iš vaistinių informacijos skambindavo ir klausinėdavo – „Ar tikrai neturite? Pažiūrėkite nelikvidų spintoje“. Niekaip nesupratau, kas čia per stebuklinga spinta, apie kurią mes nieko nesimokėme (juokiasi). Pasirodo, tai buvo spinta, kurioje gulėjo „nejudėjusios“ prekės ir vaistai, kurių galiojimo terminai – trumpesni… O kiek rūpesčių sukėlė, kol viską išsiaiškinau!

 

Kuo darbas vaistinėje jums yra patrauklus, ypatingas? Dirbate jau daug metų…

Niekada nesusimąsčiau, ar galėčiau ir ar norėčiau dirbti kitur, užsiimti kitokia veikla. Jei tokių klausimų nekyla, manau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Turbūt nepasirodysiu originali, teigdama, kad gerai jaučiuosi padėdama žmonėms būtent čia ir dabar, kaip toj dainoj – „gimiau pačiu laiku…“

Iš tiesų darbas vaistinėje įpareigoja… Tu negali atrodyti bet kaip, negali elgtis bet kaip, negali rodyti savo nepasitenkinimo ar neigiamų emocijų. Kitaip sakant, visas asmenines problemas privalai palikti už vaistinės durų slenksčio. Darbas prie didelės gydymo įstaigos (Rasa Milinienė, kaip minėta, dirba prie Kauno klinikų veikiančioje vaistinėje, yra šios vaistinės vedėja. – V. G.) yra sudėtingas – privažiuoja daug pacientų iš visos Lietuvos. Ir diagnozės būna sudėtingos. Todėl dažnai tenka būti ne tik vaistininku, bet ir psichologu, guodėju. Kartais ir ašarą tenka nušluostyti… Tokiais atvejais negalvoji apie nieką kitą, tik kaip padėti, paguosti, nuraminti… Ir kaip pačiai nepravirkti kartu su pacientu ar jo artimaisiais…

O kartais sunkiomis ligomis sergantys pacientai išties maloniai nustebina – kiek juose valios, stiprybės ir tikėjimo! Juk didelė gydymo sėkmės dalis būtent ir yra tikėjimas, kad viskas bus gerai.

Taigi kai kažkas iš artimos aplinkos pradeda dejuoti, kaip viskas blogai, kaip nervina įvairios smulkmenos, visuomet pasiūlau pabūti mūsų vaistinėje bent valandėlę, pasėdėti nuošalyje ant kėdės… Tuomet pasaulis pasirodys esantis visai kitokių spalvų! Visos buvusios problemos akimirksniu smarkiai sumažės!

Labai pradžiugina, kai pacientai, išvykdami į namus, užsuka į vaistinę padėkoti ir atsisveikinti – tada pajunti, kad tikrai esi reikalingas.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 8

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.