UAB „Armila“ direktorius Remigijus Mielinis: „Spręsdami problemas fragmentiškai, nieko nepasieksime“

2018-04-24

Kovo 2 dieną Kaune vykusioje farmacijos specialistams skirtoje konferencijoje UAB „Armila“ direktorius Remigijus Mielinis skaitė didžiulio auditorijos dėmesio sulaukusį pranešimą tema „Dabartinės sveikatos politikos įtaka mažmeninės ir didmeninės rinkos transformacijai“. Pateikiame svarbiausias mintis, ką kalbėjo pranešėjas.

 

Apie XXI amžiaus sveikatos politikų ir visuomenės dilemą

Bene aktualiausias šiandien tiek farmacijos verslą, tiek visuomenę neraminantis klausimas – vaistų kainų pokyčiai mažėjimo linkme. Ar Lietuvos sveikatos politikai imasi tinkamų žingsnių, siekdami vaistų kainų sumažinimo? R. Mielinio įsitikinimu, padėtis šiuo atžvilgiu toli gražu nėra džiuginanti.

„Ko labiau reikia, kad vaistų kainos mažėtų? – retoriškai klausė jis. – Ar dar daugiau kainų reguliavimo priemonių, ar – dar daugiau kainas mažinančių ekonominių veiksnių?“

Anot R. Mielinio, garsus mąstytojas Deividas Hjumas (David Hume) yra pasakęs, kad retai kada visa laisvė yra prarandama iš karto. Viskas esą „darosi po truputį“. Kaip klasikinį laisvės praradimo „po truputį“ pavyzdį pranešėjas paminėjo šiuo metu vykdomą sveikatos apsaugos politiką, kai pamažu prarandama tiek vaistininko, tiek gamintojų, tiek farmacijos produktų didmenininkų, tiek pacientų laisvė pasirinkti produktą ir kainą. Ši laisvė yra vis labiau ribojama.

R. Mielinis iškėlė klausimą, ko iš tiesų reikia, kad vaistų kainos mažėtų – ar dar daugiau reguliavimo, ar, atvirkščiai, – dar daugiau kainas mažinančių ekonominių veiksnių.

„Atrodo, toks paprastas klausimas, bet ir šioje auditorijoje tikrai nebūtų vieningo atsakymo, – kalbėjo pranešėjas. – Atsakymas į, regis, tokį paprastą klausimą, duoda toną visai sveikatos apsaugos politikai! Kitais žodžiais tariant, tai yra tikėjimo arba vyraujančios paradigmos klausimas. Kuria paradigma valdžia vadovaujasi, tokius veiksmus jie ir daro“.

Anot R. Mielinio, numatytų sveikatos politikos gairių vykdytojai šiandien yra klaidingai įsitikinę, kad vaistų kainos mažės tik tuomet, jei bus dar daugiau įvairiausių kainų reguliavimo metodų. Tai ir rinkos, ir kainų, ir pacientų, ir vaistininkų, ir įmonių direktyvus reguliavimas, įvairiausi draudimai, ribojimai, nukreipimai, paliepimai. Anot R. Mielinio, čia esą nieko naujo ir tai net ne dabartinės valdžios problema.

„Tai tęstinis procesas, jis tęsiasi maždaug nuo 2002–2003-ųjų metų, – akcentavo pranešėjas. – Lietuvai atgavus nepriklausomybę, apie dešimt metų vyravo laisvos ekonomikos paradigma, privačios iniciatyvos dėka susikūrė rinka, šiuo laikotarpiu buvo tikrai gerų akimirkų, o nuo 2002-ųjų po truputį, žingsnis po žingsnio – pagal Deividą Hjumą, eita į laisvės praradimą. Kitaip tariant, mes patys leidome valdžiai tą laisvę užgrobti!“

 

Didžiausia bėda – fragmeninis valdžios mąstymas!

Antras dalykas, anot pranešėjo, paaiškinantis, dėl ko vyksta įvairiausi nesusipratimai, – čia ir vaistų kainos netinkamos, antkainiai blogi, vaistų trūksta – vadinamojo valdžios mąstymo vientisumo stoka.

„Mąstymas valdžioje yra fragmentinis: jie gyvena vadinamąjį tunelinį gyvenimą,– apgailestavo R. Mielinis. – Viena institucija reguliuoja kompensuojamuosius vaistus, kita – nekompensuojamus, trečia – maisto papildus, ketvirta dar kažką... Valdininkai užsidarę savo kabinetuose, vienas su kitu nebendraujantys, ir kiekvienas jų įsitikinęs, kad tik jų reguliuojamos veiklos segmentas ir turi didžiausią įtaką, yra labai reikalingas. Tačiau jie sunkiai nutuokia apie rinkos vientisumą ir dinamiką: vieną segmentą sureguliavus, verslas ir rinka keičia taktiką ir ieško naujo veikimo būdo siekiant rasti sau tinkamesnes išeitis. Akivaizdu, kad tokie reguliavimo perlenkimai ilgalaikiu požiūriu neduoda jokios naudos“.

Esą dabar „laužomos ietys“ dėl kompensuojamųjų vaistų – kokie bus antkainiai, bus vaistų ar nebus įsigaliojus naujiems teisės aktams, tačiau jokių kalbų nesigirdi dėl nekompensuojamųjų vaistų, maisto papildų ir kitų reikalingų pacientams prekių bei paslaugų. Tačiau reikia suvokti, kad kompensuojamųjų vaistų segmente pertekliniais reguliavimais valdžiai pasiekus vienadienes reguliavimo „pergales“, rinka neabejotinai migruos kitur. Tuomet valdžia imsis spręsti susidariusių naujų problemų. Kai šias išspręs, paaiškės, kad problemų susikaupė kitur. Taigi esą daugiau nei akivaizdu, kad valdžia visumą problemų bando spręsti fragmentiškai, tačiau tai yra daugiau nei abejotinas kelias į deklaruojamą sveikatos apsaugos sistemos ir pacientų gerovę.

„Į šį žaidimą įsijungia ne tik farmacijos sistema – pakanka konstatuoti vien tai, kad pastaruosius keletą metų mes, farmacijos verslo atstovai, vien tik investuojame ir diegiame įvairiausius valstybinius reguliavimo/kontrolės „projektus“. Viena tarnyba sugalvoja vieną, kita kitą, dar kita trečią, tik spėk vykdyti, – tiesiai dėstė pranešėjas. – Jiems svarbu, kad verslas vykdytų būtent jų reikalavimus. Vėlgi dėl „tunelinio“ požiūrio jie galvoja, kad sulyg jų tarnybos nurodymų įgyvendinimu viskas ir baigiasi. Ir mes daugiau niekuo neužsiimame, kaip tik vykdome reguliuotojų įvairiausius norus: SAM inicijuotas „E-sveikatos“ dešimtmečio projektas, VMI inicijuota i.MAS sistema su i.VAZ, i.SAF, SAF-T posistemiais, Aplinkos apsaugos inicijuota GPAIS sistema, EU lygmenyje pradėtas Falsifikuotų vaistų direktyvos įgyvendinimas, Registrų centro inicijuota „e-sąskaitos“ sistema ir t. t. Verslo saulėtekio ir biurokratijos saulėlydžio iniciatyvos seniai pamirštos. O kai spaudoje perskaitai apie neskaidrumus valstybinėse tarnybose, kurie jau tampa neatsiejamais tokių sistemų diegimo palydovais, tada persmelkia neteisybės ir nevilties jausmas“.

Anot R. Mielinio, vidurinės grandies valstybės tarnautojai, kurie kaip iš gausybės rago transliuoja vis naujus reikalavimus, net nesigilina, kokiu tikslu tokie reikalavimai buvo sukurti. Jie sau net nekelia klausimo, kas iš to turi gautis ir gyvena paprasta „aš tik vykdau nurodymus, aukščiau stovintys žino, ką daro“ nuostata. Be abejo, visuomet yra paruoštos „budinčios“ frazės, kaip antai „europiniai reikalavimai“, „dėl žmonių gerovės“, „šešėlio milijonai“ ir pan. O kas įvertino tų nurodymų prasmingumą visumos kontekste?

„Tai kur sėdi tas aukščiausiasis, kuris tuos nurodymus nuleidinėja?“ – stebėjosi pranešėjas, pabrėždamas, jog niekas į šį klausimą negeba pateikti atsakymo.

Suvokiant šį kontekstą, anot R. Mielinio, supranti, kad tarnautojai iš Valstybinės ligonių kasos ar Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos dėl to išties nėra kalti – jie tik vykdo kieno nors nurodymų fragmentą.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 3

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.