VVKT specialistė Ilona Ivanovienė: „Į vaistinę grįžti dirbti neplanuoju...“

2018-05-17

Vilniuje gimusi ir augusi, Kaune mokiusis, o po septynerių darbo metų Airijoje į Lietuvą sugrįžusi Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotoja Ilona Ivanovienė džiaugiasi svetur įgijusi naudingos patirties ir, be abejo, susitaupiusi tiek, kad nereikėtų šeimai tapti banko įkaite. Tačiau paklausta, ar neketina vėl kelti sparnų, nedvejodama papurto galvą ir tvirtai atsako: „Tik emigravusieji žino, ką reiškia Tėvynės ilgesys...“

 

Miela Ilona, žinau, kad farmacija buvo jūsų didžioji svajonė, bet po vidurinės mokyklos kažkodėl bandėte stoti į ekonomiką?

Esu tikra vilnietė – čia gimiau ir užaugau, baigiau Salininkų vidurinę mokyklą. Iš tiesų stojau į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, bet tuo laiku ekonomika buvo „ant bangos“, ir pritrūko balų... Visiškai atsitiktinai patekau į Chemijos fakultetą. Nors nuo mažens žavėjausi darbu vaistinėje, farmacijos studijos tuomet buvo tik Kaune, o tėvai nebuvo linkę manęs išleisti į kitą miestą... Taigi rinkausi mokslus Vilniuje.

 

Ką reiškia jūsų žodžiai, kad farmacija traukė nuo mažų dienų? Gal vaistinėje dirbo teta ar kita giminaitė, kaip yra pasakojęs ne vienas mūsų pašnekovas – jie lankydavosi vaistinėje ir vieną dieną pajausdavo, kaip vaistinės aura juos kažkaip paslaptingai pradeda traukti...

Mano atveju buvo kiek kitaip. Kai dar mokiausi pradinėse klasėse, poliklinika, kurioje susirgusi lankydavausi, buvo Vilniaus senamiestyje, prie Aušros vartų. Mama, pamenu, mane nuvesdavo į polikliniką, o po to abi eidavome į artimiausią vaistinę (beje, tada ji vadinosi „Gulbės“ vaistinė) pirkti gydytojos išrašytų vaistų. Mama toje vaistinėje laukdavo eilėje prie vaistų, po to gaudavo lapelį ir stovėdavo kitoje eilėje – kasoje už vaistus susimokėti. Aš tuo metu sėdėdavau ant suoliuko ir dairydavausi. Ir išties man ta „Gulbės“ vaistinė, kaskart joje apsilankius, palikdavo didžiulį įspūdį. Joje žavėjo viskas: ir išskirtinė vaistinės aura, ir specifinis, bet labai malonus vaistų kvapas, ir balti darbuotojų chalatai, ir vaistininkų žinios, nes jie visiems patardavo, teikdavo pagalbą... Bet, kaip minėjau, po vidurinės mokyklos pasidaviau studijų „mados bangai“. Tiesa, Chemijos fakultetą, į kurį patekau, iš dalies galima įvardyti kaip mano pirmąjį žingsnį tikrosios farmacijos link.

 

Bet vėl paradoksas – šiame fakultete tepasimokėte vienerius metus?

Nors pradėjau čia mokytis, iš galvos neišėjo mintis – o kaip ta farmacija... Grynoji chemija man niekada nebuvo prie širdies, nepatiko fakultete nuolat tvyrantis chemikalų kvapas... Pamažu manyje subrendo planas „chuliganas“ – studijas mesti! Apie tai niekam neprasitariau nė žodeliu, nieko nežinojo ir tėvai – baigusi pirmąjį kursą, tyliai dokumentus atsiėmiau ir pabandžiau laimę įstoti į farmaciją Kauno medicinos universitete. Pasisekė!

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 3

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.