Natokinazės reikšmė lėtinių venų sutrikimų ir ligų profilaktikoje

2018-06-25

Lėtinės venų ligos pasireiškia apie 50 proc. asmenų [1]. Lietuvoje šia liga serga apie 300 tūkst. žmonių, iš kurių 13 proc. liga yra gerokai pažengusi – sukėlusi kojų edemą, blauzdų odos pigmentaciją, poodžio uždegimus, lipodermatosklerozę, opas [2]. Vieno tyrimo duomenimis, Lietuvoje veninės opos išsivystė 8 tūkst. žmonių, o 60–80 metų amžiaus grupėje opų dažnis buvo net 5 proc. [3].

 

Lėtinių venų ligų apibrėžimas, rizikos veiksniai ir simptomai

Lėtinės venų ligos yra plati sutrikimų grupė, kuriai apibūdinti yra vartojami keli terminai. Vienas jų „lėtiniai venų sutrikimai“ apima visus veninės sistemos funkcinius ir morfologinius pokyčius [4]. Terminas „lėtinės venų ligos“ apima įvairius veninės sistemos sutrikimus, kurie trunka ilgą laiką, sukelia klinikinius simptomus ir jiems yra reikalingas gydymas [4]. Lėtinis venų nepakankamumas yra naudojamas apibūdinti lėtines venų ligas, kai yra ryškūs klinikiniai požymiai [4].

Lėtiniai venų sutrikimai gali pasireikšti dar vaikystėje dėl įgimtų patologijų, bet dažniau išsivysto suaugusiems asmenims dėl įvairių rizikos veiksnių, kurie dažniausiai yra įgyti (priklausomi nuo žmogaus gyvenimo būdo). Lėtinių venų ligų rizikos veiksniai yra vyresnis amžius, šeimoje buvę šių ligų atvejai, raiščių laisvumas, plokščiapėdystė, ilgas stovėjimas, padidėjęs kūno masės indeksas, rūkymas, neaktyvus gyvenimo būdas, galūnių trauma, anksčiau buvusi venų trombozė, arterioveninis šuntas, kai kurios paveldimos ligos, didelis estrogenų kiekis ir nėštumas [1]. Manoma, kad lėtinių veninių ligų paplitimą lemia vakarietiško tipo gyvenimo būdas, kuriame gausu šių ligų rizikos veiksnių – pavyzdžiui, ilgas sėdėjimas ir stovėjimas, padidėjęs svoris, rūkymas [1].

Venų ligos gali sukelti simptomus, bet gali būti ir besimptomės [4]. Klinikiniai požymiai būna įvairūs – nuo nedidelio paviršinių venų išsiplėtimo iki edemos ir odos pokyčių [4]. Nepakankamas raumens susitraukimas (negebėjimas „pumpuoti“ kraujo), nevisiškas venų vožtuvų užsidarymas ir veninė trombozė ar obstrukcija yra sukelti padidėjusio spaudimo venose, kylančio dėl anatominių, fiziologinių ir histologinių pokyčių. Tai sąlygoja klinikinių požymių atsiradimą – venų išsiplėtimą, odos pakitimus ir net opas [1].

Gydymo taktikos parinkimui ir ligos sunkumo įvertinimui labai svarbu atsižvelgti į venų ligos simptomus, priežastį bei morfologinius ir patofiziologinius pokyčius, todėl buvo priimta tarptautinė klinikinė-etiologinė-anatominė-patofiziologinė lėtinių venų ligų (CEAP) klasifikacija [4].

Dažniausias lėtinių venų ligų simptomas yra diskomfortas kojose (nuovargis, sunkumas), skausmas ir patinimas [5]. Skausmas gali būti generalizuotas ar vietinis. Jis dažniausiai sustiprėja stovint, o susilpnėja vaikštant ar pakėlus kojas. Patinimas taip pat dažniausiai sustiprėja ilgiau pastovėjus ir sumažėja vaikštant ar pakėlus kojas. Moterims simptomai gali sustiprėti nėštumo ar menstruacijų metu dėl padidėjusio skysčių tūrio ir estrogenų kiekio [5].

Pacientai, sergantys lėtinėmis venų ligomis, skundžiasi kojų odos spalvos pokyčiais, raumenų spazmais, kojų tirpimu, niežuliu, dilgčiojimo jausmu, bendru nuovargiu [5].

Kai kurie pacientai pirmą kartą kreipiasi medicinos pagalbos atsiradus opoms ar prasidėjus kraujavimui, kuris gali būti spontaninis iš varikozinių venų ar susijęs su opa. Negyjančios veninės opos pasireiškia 55–60 proc. pacientų, sergančių lėtinėmis venų ligomis [5].

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 4

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.