Valstybinė ligonių kasa primena, kad Europos sveikatos draudimo kortelė (ESDK) patvirtina apdraustųjų teisę laikinai viešint Europos Sąjungos šalyse, Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje ir Šveicarijoje gauti būtinosios medicininės pagalbos paslaugas, kurių išlaidas visiškai arba iš dalies apmoka ligonių kasos.

Farmacijos šiandiena ir ateitis. Kas džiugina ir ką reikėtų keisti?

2019-04-25

Akademinė bendruomenė, sveikatos politikos ir farmacijos verslo atstovai bei studentai (būsimieji farmacijos specialistai) vis gausiau susiburia draugėn pakalbėti apie šiandienes farmacijos sektoriaus aktualijas, farmacijos politiką, vaistininkystės ateitį... Aktyviai ir atvirai diskutuojama, kodėl esama situacija sulaukia vis aštresnės kritikos, aiškinamasi, ką reikėtų keisti, atnaujinti, tobulinti, kad nepasitenkinimo būtų juntama kuo mažiau.

Viena iš tokių diskusijų dar praėjusių metų pabaigoje buvo surengta Lietuvos sveikatos mokslų universitete vykusioje tarptautinėje farmacijos mokslų konferencijoje.

Universiteto akademinė bendruomenė, atstovai iš Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos bei svečiai iš užsienio – mokslininkai iš farmacijos specialistus ruošiančių Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Serbijos, Latvijos, Ukrainos universitetų, aktyviai dalyvavo Apvalaus stalo diskusijoje „Farmacija šiandien ir rytoj“.

O štai visai neseniai – kovo 27 dieną – Santakos slėnio naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centre vyko dar vienas tos pačios tematikos renginys – „Farmacijos dienos 2019“, kuriame taip pat buvo diskutuojama apie vaistininko profesijos vaidmenį šiandien ir ateityje. 

Siūlome susipažinti, apie ką buvo kalbama šiose diskusijose.

 

Apskrito stalo diskusija tarptautinėje farmacijos mokslų konferencijoje

„Į diskusiją susirinko labai daug žmonių, vadinasi, mums rūpi, kokia yra farmacija šiandien ir kokia bus rytoj, – pasidžiaugė LSMU Farmacijos fakulteto dekanė prof. Ramunė Morkūnienė. – Taip jau sutverta, kad žmogus nori susikurti saugią aplinką gyventi, tačiau farmacijos pasaulyje vyksta išties dideli pokyčiai, ir mes toli gražu negalime jaustis ramūs. Visi turime galvoti, koks bus farmacijos rytojus.“

Anot prof. R. Morkūnienės, kas yra farmacijos specialisto profesija, ar viskas gerai šioje srityje, yra visokiausių nuomonių, ir visas jas būtina įvertinti, išklausyti. Svarbu suvokti, kas vyksta farmacininkų bendruomenėje ir kokie yra šios bendruomenės narių lūkesčiai.

Vaistininkystė šiandien ir rytoj

„Nežiūrėkime, kas buvo vakar, kas ką nuveikė, bet stenkimės pasiaiškinti, kokia situacija yra šiandien, kas neramina ir kas laukia ateityje, – svarstė Farmacijos fakulteto dekanė. – Ateityje mūsų laukia didžiuliai iššūkiai! Tai ir galima vaistinių nacionalizacija, ir internetinės prekybos milžinų artėjimas, ir daug kitų įvairių dalykų.“ 

Taigi, kokia šiandien yra situacija vaistininkystėje ir ko galima tikėtis ateityje?

Dar vienas profesorės iškeltas klausimas visiems diskusijos dalyviams: ar rekomenduoti savo vaikams rinktis farmacijos studijas? Ne vienas diskusijos dalyvis šiuo klausimu išsakė savo nuomonę. Kai kurie iš jų buvo nusiteikę skeptiškai. Kodėl? Nes šiandien farmacijos specialistui esą neleidžiama dirbti savo darbo. Šiandien darbdaviai neleidžia farmacijos specialistui dirbti taip, kaip jis moka, kaip norėtų dirbti.

Kita vertus, anot diskusijos moderatoriaus LSMU MA Farmacijos fakulteto doc. Tauro Meko, tvirtinimas, kad kažkas neleidžia dirbti savo darbo, irgi nėra visai teisingas.

„Ar mums iš tikro neleidžia dirbti, ar mes patys nedirbame?“ – retoriškai klausė jis.

LSMU profesorius Edmundas Kaduševičius buvo tiesus ir atviras – papasakojo, kad prieš keletą metų jo sūnėnas baigė Vilniaus licėjų (dešimtukais), dalyvavo ir puikiai pasirodė tarptautinėse chemijos olimpiadose, Farmacijos fakultetas jį pakvietė rinktis šias studijas be jokių stojamųjų, artimieji tikėjosi, kad jis taip ir padarys, tačiau sūnėnas pareiškė stosiąs į farmaciją tik tuo atveju, jei... nepriims kitur! Farmacijos nepasirinko ir profesoriaus sūnus, be abejo, tėvą nuvylęs... Vis dėlto, jei turėtų dar vieną sūnų, profesorius patikino, kad ir jam siūlytų rinktis farmacijos mokslus. Kodėl? Nes teigė matantis didžiules perspektyvas.

„Mano įsitikinimu, tai labai įdomus darbas, matau dideles galimybes žmogui augti, tobulėti, matau visas tokios veiklos prasmes – ne tik darbą vaistinėje, bet ir mokslo srityje, – kalbėjo profesorius, nesutikdamas su kitų diskusijos dalyvių išsakytomis mintimis, esą vaistininkai šiandien yra nuskriausti, jų niekas nevertina. – Visų pirma, kad mus vertintų ir pripažintų, turime turėti daug žinių, ir, antra, mokėti jas pristatyti, pateikti visuomenei.“

Profesorius dėsto ir būsimiems gydytojams, ir būsimiems farmacijos specialistams, ir sakė jų neskirstantis į blogesnius ar geresnius, o kiekvienoje kartoje, kiekvienoje universiteto laidoje matantis daug gabių vaikinų ir merginų, kurie siekia žinių ir nori tas žinias pritaikyti.

Profesorius E. Kaduševičius taip pat pabrėžė, esą pagrindų pagrindas yra vaistininko žinios: kokias žinias vaistininkas sukaupia, iš ko mokosi, kaip tas žinias interpretuoja ir pateikia pacientams, ligoniams. Todėl jis sakė esąs įsitikinęs, kad farmaciją tikrai verta rinktis ir studijuoti, nes tai „labai įdomi, dideles perspektyvas turinti“ specialybė.

Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Žydrūnas Mineikis pripažino dalies sutinkantis su profesoriumi E. Kaduševičiumi – vaistininko specialybė išties labai garbinga, tačiau kartu sakė negalintis nesutikti ir su kitų diskusijos dalyvių nuomone, kad šiandien vaistininkų situacija nepavydėtina.

„Vaistininkas šiandien nėra pats sau šeimininkas. Jis – samdomas darbuotojas, turi licenciją ir vykdo tuos nurodymus, kuriuos jam duoda darbdavys, ir tai turbūt yra pati didžiausia problema, – kalbėjo Ž. Mineikis. – Nežinau, kaip tokią situaciją vertina kiti, bet reikia pripažinti, kad šiandien vaistininkas neturi savo nepriklausomumo garantijos. Yra priimtas įstatymas, ir yra darbdavys...“

Anot Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos vadovo, farmacijos studijų absolventas į darbo rinką ateina labai pažeidžiamas. Jis turi sukauptą žinių bagažą, gautą universitete, o darbe susiduria su visai kita realybe: turi vykdyti tam tikrus planus, užsidirbti kažkokių papildomų „bonusų“ ir panašiai, taigi jaučia iš darbdavio nuolatinį spaudimą. Šios negatyvios nuostatos ir permuša gerą vaistininkystės vardą.

Kaip šito išvengti? Lietuvoje, anot Ž. Mineikio, nėra konkurencijos – rinkoje žaidžia trys keturi pagrindiniai žaidėjai (vaistinių tinklai), taigi studijas baigusiam vaistininkui pasirinkimas yra ribotas. Štai dėl to yra nemažai išvykstančių darbo ieškotis į užsienio šalis. Neteisinga, kad nemokamų vietų tokioje studijų programoje yra be galo mažai, o žmogus, sumokėjęs už mokslus 10 ar 12 tūkst. eurų, yra priverstas ieškoti, kur uždarbis didesnis.

Lietuvoje, anot Ž. Mineikio, 2018 metų pabaigos SODROS duomenys skelbia, kad vaistininko vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ yra 1000 eurų, vadinasi, kiek daugiau nei 700 eurų „į rankas“. Argi tai pakankamas vaistininko darbo įvertinimas? 

Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės Linos Ganatauskienės nuomone, labai svarbi šioje situacijoje yra profesinių sąjungų veikla.

„Tai visuomeninė veikla, įteisinta įstatymu, ir mes veikiame įstatymo ribose, – pabrėžė ji. – Bet kodėl negalime tuo pasinaudoti?“

Anot L. Ganatauskienės, vykdant Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos politiką, prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo įsteigta trišalė taryba. Tarybos sudėtis – darbdaviai, profesinės sąjungos ir Vyriausybė.

„Netrukus vienos iš pozicijų neliko – darbdaviai atsisakė dalyvauti trišalėje taryboje, taigi liko valstybė ir profsąjungos. Vis dėlto darbo grupės rezultatai šiandien jau yra apčiuopiami, – pasidžiaugė ji. – Praėjusios vasaros pabaigoje priimtas ir pasirašytas Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakinis susitarimas. Tai teisinis dokumentas.“

Ji paragino kolegas ne sėdėti sudėjus rankas, o būti aktyvesniems. Esą patys kalti, jei taip su jumis elgiamasi, patys kalti, kad vaistininkų profesinės kompetencijos yra labai plačios, tačiau vaistininkai jų neišnaudoja.

„Taigi mūsų šūkis – „Kur vaistas – ten ir vaistininkas!“ – akcentavo L. Ganatauskienė. – Ne degalinės operatorius, ne slaugytoja, kuriai padaryta išimtis pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje teikti farmacines paslaugas – mes esame padėties šeimininkai! Ir manau, kad darbdaviai tik tuomet mus gerbs ir su mumis kalbėsis, jei sieksime socialinio dialogo. Šakinė kolektyvinė sutartis pasirašyta, ir tai tikrai tvirtas žingsnis pirmyn.“

Farmacijos verslo atstovas Martynas Gelžinis pasidalijo prisiminimais, kaip baigusį vidurinę mokyklą jį priėmė į visas cheminės krypties specialybes, tačiau jis pasirinko būtent farmaciją.

„Šiandien vaistininkas pavadinamas pardavėju, bet reikėtų nepamiršti ir to, kad vienintelė vaistininko gaunamų pajamų galimybė yra vaistų pardavimai, – svarstė jis. – Tai pajamos, gautos už parduotą vaistą, arba marža. Kas, dirbdamas vaistinėje, atlyginimą gauna už kitus dalykus? Ar mums moka valstybė už pacientų aptarnavimą? Ne. Ar mums moka pacientai, kad pasirūpiname jų vartojamų vaistų suderinamumu? Ne. O galėtų ir turėtų būti už tokias paslaugas sumokama – šiuos klausimus, tai yra vaistininko teikiamų papildomų paslaugų apmokestinimą – ateityje neišvengiamai teks iškelti. Valstybė, ligonių kasos už tai turėtų sumokėti.“

Diskusijoje dalyvavęs tuometis Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininkas Gintautas Barcys pastebėjo, kad dauguma išsakytų problemų jam yra puikiai žinomos. Ir pridūrė, jog daug iš šių problemų yra „mumyse“.

„Vaistininkas turi stovėti prie prekystalio – toks yra visos bendruomenės požiūris, taip šiandien ir yra, – kalbėjo jis. – Tačiau kalbant apie farmacinių paslaugų teikimą, galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, aš, pirkdamas vaistinėje vaistus, tokios paslaugos dažnai negaunu. Kodėl? Greičiausiai dėl to, kad klientą aptarnaujančiam farmacijos specialistui tam tiesiog pritrūksta laiko. Jis juk turi pasiūlyti dar visokių papildų, nes jei taip nesielgs, negaus priedo prie atlyginimo.“

G. Barcio teigimu, farmakotechnikų – vaistininko padėjėjų – kasmet mažėja, tai yra farmakotechnikų žirklės smenga į apačią, o vaistininkų kyla į viršų. 

Viskas gerai, augantis vaistininkų poreikis nėra blogas ženklas, nes vaistininkas gali dirbti vaistinėje, mokslo srityje, farmacijos pramonėje. Kita vertus, farmacijos pramonės įmonių Lietuvoje nėra labai daug, o ir ateityje didelių proveržių šiose srityje nenumatyta. Mokslas irgi nežada didelės plėtros. Dėl to, girdi, visi ir reikalauja, kad vaistus pardavinėtų tik vaistininkas. To kitose šalyse nėra.

Todėl, kalbėdamas apie vaistininkų veiklos perspektyvas, G. Barcys išsakė nuomonę, kad ateityje reikėtų nekelti vaistininkams perteklinių reguliacinių reikalavimų (pavyzdžiui, kad vaistus išduoti gali tik vaistininkas).

Kita vertus, anot G. Barcio, niekur neteko matyti, kad šios profesijos atstovai savo noru lįstų į ypatingos reglamentacijos kilpą.

„Jūs negalite gyventi be reglamento iki paskutinio siūlo galo, – šyptelėjo valdininkas. – Jums viskas turi būti parašyta instrukcijose, jūs kartais patys pritrūkstate fantazijos, reikalaudami tų instrukcijų. Tikrai nereikėtų vaistinėje prie prekystalio dirbti tik vaistininkams. Vaistininkas turėtų tik konsultuoti, teikti farmacinės rūpybos paslaugas, informuoti apie vaistų suderinamumą – tada ir jo profesijos autoritetas būtų kur kas didesnis, nei yra šiandien.“ 

Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 3

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.