Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius (sausio - balandžio mėn.) nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės pasiskiepijo dvigubai daugiau asmenų nei pernai per tą patį laikotarpį atitinkamai 28 061 ir 13 553 asmenys.

Aistės Palukaitytės pabėgimas: iš vaistinės – į karo medicinos tarnybą, iš čia – į Krašto apsaugos ministeriją!

2019-06-03

Kaunietė Aistė Palukaitytė nedvejodama priima visus pasitaikančius iššūkius ir ryžtingai žengia pirmyn. Po farmacijos studijų universitete ji pradėjo dirbti vaistinėje, bet ten ilgai neužsibuvo – savo profesinę veiklą nusprendė susieti su tarnyba karo medicinoje. Ir šį tikslą pasiekė! Čia viskas puikiai sekėsi, tačiau ne Aistės charakteriui atsispirti pasiūlymui tapti aukščiausios šalies gynybos institucijos – Krašto apsaugos ministerijos – darbuotoja! Apie virte verdantį pokyčių kupiną gyvenimą Aistę kalbina žurnalo „Farmacija ir laikas“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė.

Miela Aiste, stebina jūsų drąsa ir ryžtas! Esate dar tokia jauna, o jau tiek daug gyvenimiškos ir profesinės patirties sukaupusi! Papasakokite, iš kur esate kilusi ir kodėl pasirinkote farmacijos specialisto profesiją?

Gimiau, augau ir mokiausi Kaune. Mokslai nuo mažens sekėsi gerai, nežinau, galbūt tėvai nukreipė tinkama linkme, bet mokytis man visada patiko, buvo labai įdomu. Na, o studijuoti farmaciją nusprendžiau mokydamasi 12-oje klasėje. Nuo mažens mane traukė gamtos mokslai, mokykloje prasidėjus chemijos pamokoms, be galo žavėjo įvairūs chemijos eksperimentai. Vis dėlto manau, kad didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė pusbrolis iš Utenos Paulius Umbrasas, kuris tuo metu jau mokėsi universiteto 4-ajame kurse ir vis užsimindavo apie atliekamus laboratorinius darbus. Šiuo metu Paulius dirba vaistinėje Vilniuje ir yra vienas iš nedaugelio jaunųjų specialistų, dirbančių, kaip sakoma, iš idėjos – siekiančių kuo daugiau padėti žmogui. Aš juo labai didžiuojuosi.

 

Ar teisingos mano žinios – sveikatos priežiūros specialistų jūsų giminėje buvo ir daugiau?

Ne visai tiesa. Nei mano tėvų, nei senelių profesijos su medicina nesusijusios. Tačiau mano ir Pauliaus pusbrolis, irgi iš Kauno kilęs Šarūnas Jašinskis, taip pat yra baigęs farmacijos studijas, dirbo vienoje farmacijos įmonėje.

 

Kuo farmacija jus patraukė, kuo sudomino plačiąja prasme – be noro gilintis į chemijos subtilybes...

 

Manau, kad farmaciją pasirinkau vedama naivaus altruizmo bei noro savo darbu prisidėti prie žmogaus sveikatos, taigi kartu ir gerovės.

Studijavote Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kokie prisiminimai likę apie šias studijas, dėstytojus, farmacijos studijų programos kokybę?

 

Universitetas turi nemažai šaunių, įdomių ir netgi keistokų dėstytojų, bet tuo jis ir spalvingas... Man labiausiai įsiminė Vaistų chemijos katedros docentas Raimondas Benetis, kuris man dėstė farmacinę chemiją, ir Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos profesorė Daiva Majienė, kuri buvo mano magistrinio darbo vadovė.

 

Jau pirmuosiuose kursuose, iki prasidedant farmacinės chemijos paskaitoms, buvau girdėjusi, kad studentai, kurie išlaiko farmacinės chemijos egzaminą, praktiškai baigia universitetą, nes tai vienas iš sunkiausių mokymo dalykų. Vertinimo sistema koliokviumų metu mane pribloškė: išsitraukdavome tris junginius ir reikėdavo visus juos idealiai aprašyti, nes priešingu atveju gautume neigiamą pažymį. Pavyzdžiui, jei aprašome du junginius iš trijų, nes vieno neprisimename – neįskaityta! Tačiau galiu pasakyti, kad doc. R. Benetis gerai atliko savo darbą, nes iki šiol prisimenu tetraciklino formulę (koliokviumą man teko perrašyti 3 ar 4 kartus, kol visus junginius išmokau mintinai). Bet labai norėčiau, kad reiklus docentas taip neskriaustų dabartinių studentų...

 

Prof. Daiva Majienė man dėstė vaistų technologiją ir iš karto visą grupę sužavėjo nuoširdumu, kantrybe ir noru padėti kiekvienam studentui. Labai džiaugiausi, kad ji tapo mano magistrinio darbo vadove ir negailėdavo savo laiko ne tik po darbo, bet ir savaitgaliais atliekant tyrimus LSMU Neuromokslų institute. Profesorės dėka supratau, ką reiškia dirbti laboratorijoje su idėja ir užsidegimu siekiant rezultato, kurį gauti, dirbant su ląstelėmis, buvo išties nelengva. Manau, būtent šis darbas laboratorijoje mane paskatino vėliau ieškoti praktikos vietos universitete.

 

Studijų metais praktiką atlikote ir užsienyje. Papasakokite, kur buvote, kaip sekėsi?

 

Vieną praktiką atlikau Čekijoje – Brno mieste įsikūrusiame farmacijos ir veterinarijos universitete. Patekti į šią praktiką nebuvo labai sudėtinga, nes gerai mokiausi, gerai mokėjau anglų kalbą ir buvau gerai įvertinta per motyvacinį pokalbį. Darbas buvo labai įdomus, gaminome įvairių formų vaistus, kurie skirti ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Vaistinė turi dideles patalpas ir įvairią įrangą, skirtą vaistų gamybai. Teko ne tik atsiminti prof. Daivos Majienės paskaitas, bet ir išmokti nemažai naujų dalykų. Čekijos universitetinėje vaistinėje darbo specifika stipriai skyrėsi nuo veiklos, kuria teko užsiimti studijų metais dirbant Lietuvoje, tinklinėje vaistinėje. Farmacijos specialistas ten gamina ir parduoda tik vaistus, nėra jokių akcijų ar specialių pasiūlymų. Šios praktikos metu šiek tiek pramokau čekų kalbos, todėl galėjau padėti vaistininkui.

Ar Čekijos vaistinė analogiška lietuviškai? Gal ten vaistininkai labiau gerbiami nei Lietuvoje?

 

Čekijoje dirbau universitetinėje vaistinėje. Joje yra atskira kasa konsultantui ir atskira – vaistininkui. Vaistininkas pardavinėja tik vaistus – jokių maisto papildų ar medicinos pagalbos priemonių... Pacientai tą žino ir į vaistininką kreipiasi tik norėdami įsigyti vaistus ar užsisakyti gaminamų vaistinių preparatų. Kadangi gaminome vaistus ir gyvūnams, dažnai tekdavo tikslintis daugiau duomenų apie gyvūno svorį, amžių, nes reikia tiksliai paskaičiuoti vaisto dozes.

 

Universitetinėje vaistinėje vaistininkas moko studentus, suteikia farmacinę paslaugą ir, kas man buvo įdomu ir keista, suteikia pacientui papildomą paslaugą, pavyzdžiui, supažindina pacientą su skirtingais inhaliatoriais ir parenka tą, kuris pacientui patogiausias naudoti. Tada konsultuojasi su gydytoju ir rekomenduoja, kokį vaistą gydytojas tam ligoniui turėtų skirti. Mačiau analogišką situaciją, kai vaistininkas, atsižvelgdamas į gydytojo išrašą, padėjo pacientui pasirinkti cholesterolį mažinančius vaistus.

 

Diplomas rankose – kas toliau?

 

Baigusi mokslus, įsidarbinau Vilniuje, tinklinėje vaistinėje. Pradžia buvo išties nelengva – galbūt dėl to, kad buvau labiau teoretikė, be to, kaip žinia, sostinėje teko perlipti rusų kalbos barjerą. Iš pradžių, kaip ir mano bendramoksliai, dariau nemažai klaidų, tačiau vėliau apsipratau tiek su pačiu darbu, tiek su įtemptu darbo ritmu.

 

Maždaug po pusės metų tapau vaistinės vedėja. Dirbau vaistinėje Lazdynuose. Šį laikotarpį išties smagu prisiminti, ypač dėl pacientų, nes dauguma jų buvo labai malonūs, ir žinojimas, kad aš jiems galiu padėti, atsverdavo visus neigiamus potyrius, kai kuo nors nepatenkinti žmonės ateidavo į vaistinę išlieti pykčio ant gydytojo ar visos sveikatos sistemos.

 

Dar vienas jūsų žingsnis, kaupiant įvairiapusę farmacijos patirtį, papildoma praktika Turkijoje?

 

Dirbdama vaistinėje gavau pasiūlymą atlikti papildomą praktiką Turkijoje. Nors jau buvau apsipratusi su gyvenimu ir profesine veikla Vilniuje, negalėjau tokio pasiūlymo atsisakyti...

 

Praktiką atlikau Karadenizo technikos universitete, įsikūrusiame Trabzono mieste. Dirbome su projektu analitinės chemijos laboratorijoje. Darbas universitete buvo labai įdomus, tačiau pareikalavo nemažai pastangų. Aš gyvenau itin konservatyvioje Turkijos dalyje, ramadano laikotarpiu, todėl gerbdama kolegų, su kuriais dirbau, įsitikinimus, neišsitraukdavau pietų sumuštinio, kol saulė nenusileis... Kita vertus, ramadano tradicija mane labai sužavėjo – man tai primena mūsų Kūčias. Visi draugai, kaimynai, universiteto bendruomenė susėda prie vieno bendro stalo, valgo ir dalijasi dienos įspūdžiais kiekvieną dieną, visą mėnesį... Džiaugiuosi galėjusi pamatyti Turkiją tarsi iš kitos pusės.

 

Universitete dirbau 3 mėnesius, o paskui mėnesį keliavau po Turkiją ir Gruziją. Tai buvo viena įspūdingiausių mano kelionių!

 

O ką galėtumėte pasakyti apie Turkijos vaistines?

 

Turkijos vaistinėse viskas vyksta savu ritmu, ypač mažesniuose miestuose. Pacientai su vaistininku prisėda išgerti arbatos, niekas niekur neskuba...

 

Turkijoje tinklų nėra – tik privačios vaistinės. Be to, ten yra labai daug tokių vaistinių, kurios viena su kita ribojasi tik siena, o pacientas renkasi, į kurią eiti. Pasirenkant vaistinę daug lemia vaistininkas – populiaresnis, žinoma, tas, kuris maloniai bendrauja, skiria klientui daugiau dėmesio. Vaistų kaina ten tikrai ne pati svarbiausia.

Turkijoje vaistininkai – daugiausia vyrai? Koks vaistinių asortimentas? Receptiniai vaistai be receptų – misija įmanoma?

 

Turkijoje yra ir vaistininkių moterų. Kiek pati mačiau, vaistinėse pilna išdėliota receptinių vaistų, kuriuos ir be recepto nėra sunku įsigyti, tiesiog užtenka apibūdinti ligos simptomus. Tačiau psichotropinių ar narkotinių medžiagų be recepto tikrai negausite. Didesnėse vaistinėse, ypač esančiose kurortiniuose regionuose, galima rasti ir įvairiausių higienos bei kosmetikos reikmenų, apsaugos nuo saulės kremų ir panašiai.

 

Gal Turkijos vaistinėje galima nusipirkti vaistų ar gydomųjų priemonių, kokių nerasi Lietuvos vaistinėje?

 

Taip, Turkijoje (beje, ir Gruzijoje, kurioje lankiausi tuo pat metu) yra nemažai kitokių vaistų, tarp jų – ir neregistruotų Europos Sąjungoje. Mane sužavėjo tradiciniai vietiniai vaistiniai preparatai. Pavyzdžiui, Turkijoje, visai netoli Gruzijos sienos, mažame miestelyje galima įsigyti medaus, vadinamo „mad honey“. Dideli jo kiekiai sukelia haliucinacijas dėl rododendruose esančios cheminės medžiagos grajano toksino, o maži kiekiai sėkmingai gydo hipertenziją, antrojo tipo diabetą ir skrandžio ligas.

 

Gal sužinojote, koks bent apytiksliai yra Turkijos vaistininko atlyginimas?

 

Tuo metu, kai viešėjau Turkijoje, vaistininko vidutinė alga buvo apie 1000 eurų, o pragyvenimo lygis toje šalyje, kaip žinia, gerokai žemesnis nei Lietuvoje. Taigi ten vaistininkai išties gyvenimu skųstis neturėtų.

 

Kada ir kodėl nutarėte darbą vaistinėje keisti į griežtą ir disciplinuotą veiklą Karo medicinos tarnyboje? 

 

Grįžusi iš Turkijos panorau persikelti gyventi į gimtąjį Kauną, todėl čia pradėjau ieškotis darbo. Kurso draugas pasiūlė pamėginti dalyvauti atrankoje į Karo medicinos tarnybą. Šiek tiek paklausinėjusi apie darbo šioje tarnyboje specifiką, nuėjau į darbo pokalbį.

 

Iš tiesų, patekti čion nebuvo paprasta – teko įveikti psichologinius, fizinio pasirengimo ir sveikatos testus. Galiausiai paaiškėjus, kad galiu atranką tęsti, teko baigti jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, kur įgijau naudingų žinių, padėjusių man ne tik karo tarnyboje, bet ir civiliniame, pasaulietiniame gyvenime.

 

Karininkų atrankos kursai – nemenkas iššūkis net ir fiziškai puikiai pasirengusiam vaikinui...

Man nebuvo taip sunku, kaip įsivaizdavau. Tada pastebėjau, kad mano galimybių ribos yra žymiai aukščiau, nei pati galvojau. Laimė, turėjau gerus kolegas, vienas kitam padėjome įveikti visus sunkumus.

 

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“. 2019 Nr. 4

 

 

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.