Klausos negalią turintiems žmonėms pradedami kompensuoti funkcionalesni bei modernesni klausos aparatai. Šiam tikslui pustrečio karto didinamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis kompensuojamų klausos aparatų bazinės kainos, o priemonei įgyvendinti skirta 850 tūkst. eurų.

Mano grupė. Vaistininkė Vilija Mozūraitienė

2020-01-23

LSMU FF XI - oji (2012 – 2016 metų) laida

 

Dokumentus stoti į LSMU Farmacijos fakultetą pridaviau dar A. Mickevičiaus g. 9 rūmuose (Kauno centre), o nuo antrojo kurso visa mokymo bazė persikėlė į naujas patalpas Sukilėlių g. 13 (šalia Kauno klinikų).

 

Grupė

2012 metais studijuoti farmaciją priėmė tris grupes. Kaip mes, studentai, juokaudavome, iš šių trijų grupių 2 grupės buvo „vaikų“ ir viena grupė „mamų“, nes mūsų grupėje buvo vien moterys, ir visos jau buvome su tam tikru darbo vaistinėje stažu.

 

Grupėje, į kurią aš patekau, buvo 13 studenčių: Gintarė iš Naujosios Akmenės; aš, Akvilė ir Rasa iš Šakių; dvi Astos, Diana, Rima ir Janina, visos jos – iš Šiaulių. Aušrelė - iš Alytaus. Astė,  Daiva ir Viktorija - kaunietės. Kadangi su dauguma šių studenčių prieš tai kartu mokiausi kolegijoje, viskas buvo labai paprasta, sava...

 

Dėstytojas

Aš  turbūt dėl savo optimistiško būdo nesu pasilikusi jokių nuoskaudų iš to laikotarpio, nepaisant to, jei studijų metais kas nors ir būdavo ne visai sklandu. Dabar apskritai atrodo viskas buvo labai miela, o pasitaikantys nesusipratimai - tai paprasčiausiai  mūsų margaspalvis gyvenimas ir skirtingų žmonių požiūrių susidūrimas.

Beje, jei išsiduosiu, kad labiausiai bijojome profesoriaus Valdimaro Janulio, o paskui net trise pas jį magistrinį darbą rašėme, tai tikrai šypsositės...

Atsimenu ir tai, kad į farmacijos istorijos paskaitas, kurias vesdavo doc. Tauras Mekas, visi eidavo sąžiningai ir klausydavosi 100 proc., nors pačią pirmąją paskaitą buvo pasakyta, kad studentų lankomumo netikrins... Kaip manote, ką tai reiškia?.. Be abejo, kad jo paskaitos – labai įdomios...

Kadangi, kaip minėjau, prieš universitetą buvome baigusios farmakotechniką kolegijoje ir dabar siekėme magistro laipsnio, prasidėjus pirmajai paskaitai profesorius Edmundas Kaduševičius mums specialiai paruošė testą. Buvo duotos situacijos apie paracetamolio dozavimą vaikams. Aišku, mes supratome, kad reikia apskaičiuoti suspensijos sudėtį, bet pagal situaciją su žvakutėmis buvo galima išsisukti ir be skaičiavimo, todėl dauguma specialiai „paskyrėme" žvakutes. Ir praktiškai visos už gydymą žvakutėmis gavome neigiamus įvertinimus. Mums labai nepatiko toks vertinimas, nes praradome šansus sukaupti gerą kaupiamąjį balą prieš egzaminą. Pasiskundėme Gintautui Gumbrevičiui ir... laimėjome! Testo rezultatus anuliavo dėl to, kad jį rašėme dar neišdėsčius paskaitos.

Neatmenu, kuris buvo dėstytojas, bet paskaita buvo bendra visam kursui, o klausimas skambėjo taip: ką pirmiausia pradedate tikrinti, vaistinėje gavę receptą? Reikia prisiminti taisykles - visos tylime, galvojame... Ir staiga mūsų Algirdas iš „vaikų“ grupės sako: „Nuo datos... gal bus negaliojantis, nereiks atleisti...“ Tada visi pradėjome krizenti, o dabar, gavusi negaliojantį receptą, visada prisimenu Algirdo žodžius ir slapčia nusišypsau – kiek daug juose buvo teisybės... Kam šifruoti receptą, jeigu jis negaliojantis!

 

Egzaminai

Aš, kaip ir dauguma mano grupės studenčių, egzaminus daugiausia išlaikydavome iš pirmo karto, nors, tiesa, visko pasitaikydavo. Klinikinė farmacija daug kam sukėlė milžinišką stresą. Kai kurioms grupiokėms dėl tų nelemtų egzaminų ir magistrinio darbo gynimą teko nukelti pusmečiu...

O dėl nusirašymo per egzaminą... ne, vis dėlto buvome bailiai. Ypač kai sužinojome, kad į mūsų kursą atėjo keletas studenčių iš ankstesniųjų kursų, kurioms būtent dėl tokio bandymo gudrauti per egzaminus buvo metams sustabdyta teisė studijuoti, dar pagąsdinant, kad iš viso pašalins iš universiteto! Taigi mūsų kurse tvyrojo begalinė baimė... Nors, beje, vienam dėstytojui, kuris labai šniukštinėdavo ir sekdavo, tyčia buvome padarę „paruoštukę“, kurioje buvo užrašyta... malda! Tiksliai nepamenu – lyg šv. Marijos litanija... Laukėme - na tegul randa, įdomu, ką sakys perskaitęs... Bet taip pasijuokėme tik prieš egzaminą – jo metu taip ir neišdrįsome tos „paruoštukės“ pakišti dėstytojui po akimis...

 

Susitikimai

Kol studijavome, nuolat vienos kitoms pasižadėdavome, kad baigę mokslus būtinai susitikinėsime. Tačiau iki šiol tokių organizuotų visos grupės susitikimų dar nebuvo. Čia greičiausiai mano, kaip grupės seniūnės, kaltė - reikėjo imtis iniciatyvos ir suorganizuoti... Bet kartu  ir noriu pasiteisinti - nebuvo jubiliejaus, studijos baigtos dar palyginti neseniai, taigi dar viskas ateity. Kartu tarsi galioja nerašyta taisyklė – susitinkame per Lietuvos vaistininkų sąjungos suvažiavimą, per konferencijos... Kas tik tokiuose renginiuose gali dalyvauti, kam pavyksta susiderinti darbus, visada registruojasi ir visada būna malonu pabendrauti. Pavyzdžiui, sėdime konferencijoje Kaune ir kalbamės: „Janina tai, ko gero, Vilniuje dalyvavo... gaila... seniai matėmės"... Ir staiga tarpduryje išvystame Janiną! O Janina ir sako: „Specialiai užsirašiau į Kauną, kad jūsų daugiau sutikčiau!“

 

Bent aš pati su kaunietėmis tikrai dažnai susitinku - tai pas Astę į darbą užsuku (ji dirba vaistinėje Miško gatvėje), tai Daivą kokiame nors seminare ar mokymuose pamatau, nes mūsų darbdavys – tas pats...  

 

Darbas

Vaistinėje dirbu  jau labai seniai - nuo 1981 metų. Pradėjau dirbti Šakių ligoninės gamybinėje vaistinėje, po to – „Eurovaistinėje“, Nemuno vaistinėje. Dabar dirbu „Norfos vaistinėje“.

Manau, kad sekasi gerai. Esu patenkinta darbine aplinka, kolektyvu. Apskritai vaistinėje jaučiuosi laiminga.

Vaistinėje praktiškai kiekvieną dieną pasitaiko įvairiausių nutikimų, tik reikia į bet kurią situaciją žvelgti su humoru. Pavyzdžiui, įeina pagyvenęs vyriškis ir sako: „Nusigąsk“. Klausiu jo - o kodėl turėčiau? O jis: „Mane rūgštys graužia, tai man reikia vaisto, kurio pavadinimas panašiai skamba kaip „nusigąsk“. Iššifravau, kad jam reikėjo vaistinio preparato Ranigast. Jis mano spėjimui pritarė, pasidžiaugė, kad gerai šifruoju ir įspėjo, kad kitą kartą jam pasakius „Nusigąsk“, iš karto, nieko neklausinėdama, išduočiau šitą vaistą.

Kitą kartą ateina vidutinio amžiaus vyriškis ir sako: „Žmona atsiuntė, nepamenu, Arielo ar kažkokio kito skalbiklio liepė nupirkti, vaistininkė, sakė, žinos, ką paduoti“. Ilgai spėliojau, nes nežinau jokio vaisto, kurio pavadinimas būtų panašus į Ariel. O tas vyras irgi nelabai atsimena, tik mykia, kad panašiai kaip tasai skalbiklis norimas vaistas vadinasi. Paklausiau,  nuo ko tas vaistas. Vyras irgi nežinojo, bet jam žmona esą paliepė sakyti skalbiklio pavadinimą, vaistininkė supras... Tada pradėjau vardyti visus iš eilės skalbiklius. Kai pasakiau Persilis, vyras iškart – va va, karsilio reikia! Va šito mane žmona į vaistinę atsiuntė!

Dar viena linksma situacija vaistinėje. Laukia žmonių eilutė. Moteriškei atleidinėju gal kokius 7 kompensuojamuosius receptus ir klausiu, ar dar ko norėtų. Ji man sako: „O tu man nuo hemorojaus duok tepalo, bet tik gero ir veiksmingo, o ne kokio tai, kad tik pinigus išmesiu, bet nepadės“. Man nesinori tą moteriškę prie visų tardyti, nepatogu, tai aš jai nuoširdžiai pasakau, kad jei reikia gero ir veiksmingo, gal reikėjo gydytojo paprašyti, kai vaistus išsirašinėjo... Gal pas specialistą būtų nusiuntęs, kad išsiaiškintų, kokia bėda, o gal net operacija reikalinga... Prie vaistinės klientų klausinėti nelabai malonu... O ji atkerta: „Ką tie daktarai išmano, vaistinėje paprašai ir tvarka, o daktarai tai tik kompensuojamus išrašyt, neįdomu jiems mūsų bėdos... Klausk ko nori, aš jau amžių nugyvenau, galiu garsiai apie viską šnekėt...“

 

O bene labiausiai nustebinusi situacija vaistinėje buvo tokia: žmogus užsispyrė nusipirkti dėžutę Prostamolio, bet tik tą, kuri buvo padėta vitrinoje, ir  būtent tą, kurioje mirksėjo lemputė – kažkada vaistinė turėjo tokią reklamą... Žmogui nesvarbu, kad ta dėžutė tuščia, kad joje nėra vaisto – duok būtent tą dėžutę su lempute, ir gana... Kadaise tokia pati reklama buvo ir Lioton tepalo pakuotėms, ir aš netyčia būtent tokią pakuotę pardaviau klientui, nepasižiūrėjusi, kad nėra tepalo. Žmogus parėjo namo ir ilgai suko galvą, kaip tą preparatą vartoti, kol galiausiai sugrįžo į vaistinę pasiklausti. Apkeitėme į tikrą vaisto pakuotę, visi smagiai pasijuokėme...

 

Užrašė Virginija Grigaliūnienė

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.