HI informacija: pernai šalyje mirė 38 281 žmogus – 1293 asmenimis mažiau nei 2018 m. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės priežastys. 2019 m. jos sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 54,6 proc. mirusiųjų, nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių priežasčių – 6,3 proc.

Laura Gedgaudaitė: „Viską, ko pasigedau vaistinėje, atradau vargonuose ir kūrybinėje veikloje“

2020-07-22

Iš Klaipėdos kilusi ir po studijų vėl čion sugrįžusi Laura Gedgaudaitė – profesionali vaistininkė, bet su farmacija jau senokai neturi nieko bendra. Na, gal ne visai taip – vaistinėje teikiančios farmacines paslaugas jos nepamatysi, tačiau universitete įgytos medicininės žinios labai praverčia šiandienėje kūrybinėje veikloje, rašant ir redaguojant straipsnius žurnalui „Diabeto IQ“, kuris skirtas cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Na, o pagrindinė, svarbiausia veikla, kuria Laura šiandien užsiima – vargonavimas. Muzikos mokyklą gimtajame mieste baigusi Laura neįsivaizdavo savęs muzikuojančios, bet gyvenimas pakoregavo savaip, ir šiandien ji jau gali didžiuotis ne vienu profesionalaus muzikanto kvalifikaciją liudijančiu diplomu, plačia koncertų geografija, prestižiniais apdovanojimais…  

 

Gerbiama Laura, kas patarė, kas rekomendavo studijuoti farmaciją? O gal pati tokią studijų kryptį pasirinkote? Tai buvo viena iš daugelio pasirinktų programų?

Mano mama Regina Gedgaudaitė Klaipėdos jūrininkų poliklinikoje ilgus metus dirbo šeimos gydytoja, todėl ir man galvoje vis šmėkšteldavo minčių rinktis profesiją, susijusią su medicina. Tiesa, pati medicina niekada netraukė, mokydamasi vyresnėse klasėse dažnai mąstydavau, ką gi reikės rinktis… Farmaciją? Bet nemoku chemijos... Mama šyptelėjo – imk ir mokykis, ir išmoksi…To pakako, kad būtent taip ir nuspręsčiau! Teko įdėti gana daug pastangų, kol ištaisiau užsilikusias mokymosi spragas, bet savo pasiekiau. Farmacija buvo vienintelis mano pasirinkimas – jokio kito varianto net neįrašiau. Tuo laiku dar reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus – juos sėkmingai išlaikiau ir tapau Kauno medicinos universiteto studente.

 

Mama nenuliūdo, kad nepasirinkote medicinos? Neragino pasekti jos pėdomis?

Mano mama į tokius reikalus visiškai nesikišo, nieko man nepatarinėjo – sprendžiau pati. Beje, kadangi aš nuo vaikystės buvau „mergaitė prie muzikos“, lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, mama galvojo, kad greičiausiai būsiu muzikantė, o aš tam labai aktyviai priešinausi (juokiasi – V. G.). Likimo ironija – nuo ko bėgau, ten ir atsidūriau... Kai pasirinkau farmaciją, mama, žinoma, buvo patenkinta, nes tai giminiška medicinai profesija, ir mane labai palaikė.

 

Po studijų – dešimt metų vaistinėje. Kaip sekėsi?

Taip, baigusi mokslus grįžau į gimtąją Klaipėdą ir ilgai dirbau vieno didžiausių vaistinių tinklų vaistinėje. Tiesa, prieš tai dar labai trumpai padirbėjau privačioje vaistinėje. Na, o tinklo vaistinėje pradėjau dirbti, kai ji dar buvo gamybinė. Vaistų gamyba mane nepaprastai žavėjo, labai mėgau tokį darbą, turėjome daug užsakymų iš gydymo įstaigų, ateidavo su receptais pacientai. Tokį darbą – susijusį su vaistų gamyba – būčiau dirbusi iki šiol, bet pasikeitė laikai, gamybą panaikino, ir vaistinė tapo visai kitokia.

Tai buvo mano pirmasis nusivylimas visa sistema, nes jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų atėmę mėgstamą darbą... Vaistininkas juk tapo paprastu pardavėju! Nors netrukus palypėjau karjeros laipteliu, tapau vaistinės filialo vedėja, supratau, kad čia ilgai neužsibūsiu. 2013 metais su vaistininkyste atsisveikinau.

 

Ir pratęsėte muzikos studijas Klaipėdos menų akademijoje?

Solinio dainavimo bakalauro studijas baigiau ir muzikos pedagogikos magistrantūrą pradėjau studijuoti dar dirbdama vaistinėje. Muzikos pedagogikos magistrantūra kaip tik buvo Klaipėdoje, teko rinktis tarp dainavimo ir muzikos pedagogikos. Mane tuo metu jau labai traukė vargonai, tad susidėliojau gudrų planą, kad studijuodama magistrantūroje prieisiu ir prie vargonų. Beje, viena iš priežasčių, kodėl apsisprendžiau atsisakyti darbo vaistinėje, buvo kaip tik ta, kad studijuojant magistrantūrą atsirado galimybė pagal Erasmus programą išvykti pusmečiui į Vokietiją, į Greifsvaldo universitetą, doc. Johanneso Gebhardto vargonų klasę.

 

Dešimt metų praleidus vaistinėje su kolektyvu atsisveikinti nebuvo lengva?

Kolektyvas – taip, buvo šaunus, buvo labai gaila skirtis, bet apskritai su vaistininkyste atsisveikinau neskausmingai. Kaip minėjau, tuo metu jau buvau supratusi, kad vaistininkystė eina ne ta kryptimi, kuria, kaip vaistininkė, norėčiau eiti aš. Nuoskauda dėl vaistų gamybos panaikinimo vaistinėse man likusi iki šių dienų. Taigi šiandienė vaistinė – tikrai ne ta vaistinė, kurioje norėčiau dirbti.

 

Vis dėlto vargonininko profesija turbūt mažiau paklausi nei vaistininko?

Na, jei tik nori dirbti, tikrai darbo susirasi. Kita vertus, studijos Klaipėdos menų akademijoje atvėrė kitus kelius ir leido suprasti, kad po studijų Vokietijoje apsigalvojusi visada galėsiu grįžti atgal į vaistinę, nes licencija galiojo dar ne vienus metus. Taigi, kaip sakoma, atsarginį variantą turėjau.

 

Kaip supratau, to atsarginio varianto net ir neprireikė. Grįžusi iš Vokietijos pradėjote dirbti Klaipėdos universitete ir vargonuoti Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, toliau tobulinote profesinį meistriškumą Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademijoje, vargonų klasėje?

Ambicijos, iššūkiai man visada patiko. Beje, į Vokietiją vykau vargonais mokėdama groti tik truputį, ir ten apie mano lygį taip mandagiai ir maloniai pasakė – jūs, Laura, grojate šiek kiek keistai (juokiasi – V. G.). Bet man labai pasisekė, nes sutikau avantiūroms nusiteikusius dėstytojus, kurie iš manęs per tą pusmetį išspaudė labai daug ir, galima, sakyti, padarė iš manęs vargonininkę. Taigi grįžusi namo sėkmingai apsigyniau magistrinį darbą, į kolekciją parnešiau trečią diplomą ir ėmiau dairytis, kuo ir kur galėčiau užsiimti. Pabandžiau vesti muzikos pedagogikos pamokas – ne, tas man nelipo. Galiausiai gavau puikų patarimą iš šalies – ko čia sėdi, eik mokytis toliau. Taip atsidūriau Latvijos muzikos akademijoje. Tai buvo turbūt pats geriausias patarimas.

 

Kurį pakuždėjo ne kas kitas, o…

Mano draugas, dabar jau sužadėtinis Audrius.

 

Kuo studijos Latvijoje buvo naudingos?

Latviai mane priėmė į podiplomines studijas, nes diplomų man jau buvo per akis. Rygoje ėmiausi vien tik vargonų studijų. Mane mokė profesorė Vita Kalnciema ir docentė Kristine Adamaite. Tai jau buvo tikros vargonų studijos su tikra technikos studija, su viskuo, ko reikia atlikėjui.

 

Ar to pakako? Juk profesionalus muzikantas turi nuolat muzikuoti, o vargonų namie juk neįsirengsi…

 

O, va, ir turiu aš namie vargonus! Ir muzikuoju! Juos man padarė... tas pats gerą patarimą davęs sužadėtinis Audrius!

 

Jis – muzikos instrumentų gamintojas?

Irgi ne – jis programuotojas! Tiesiog kai pradedi kuo nors labai domėtis, paaiškėja, kad globaliame pasaulyje esi ne vienas. Žmonės linkę vieni su kitais dalytis idėjomis, patarimais, atradimais. Taip ir buvo pasinaudota didžiuliais informaciniais klodais apie „pasidaryk pats vargonus“. Žinoma, Audriaus sumeistrautų vargonų garsą generuoja kompiuteris. Be to, dar yra speciali Hauptwerk programa, kurioje įrašyti žymių ir nelabai žymių pasaulio vargonų tembrai. Taigi pakanka tą programą paleisti ir groti namie kad ir, tarkime, sudegusios Paryžiaus Noterdamo katedros vargonų tembru. Programos generuojamas garsas yra visiškai autentiškas – girdimas net realiai bažnyčioje esantis aidas ir vargonų motoro dūzgimas. Įrašyti net defektai, jei koks vamzdis originaliuose vargonuose negroja – jis tyli ir Hauptwerk programoje. Taip atlikėjas gali pasiruošti planuojamam koncertui su konkrečiais vargonais, nes kiekvienas instrumentas yra unikalus. Manualams (klaviatūroms, kuriomis grojama rankomis) panaudojome senų sintezatorių klavišus. Bet vargonams, be klaviatūrų (jų būna 4, o pas mane – 2), dar reikalingi pedalai, arba pedalinė klaviatūra, kuria grojama kojomis – šitą dalyką pasidarėme iš pirties lentelių, plieninių fortepijono stygų (iš jų gaminome spyruokles) ir gausybės laidukų. Aišku, prieš tai teko daug aiškintis, domėtis, skaityti, studijuoti – labai padėjo internete aktyviai bendraujanti Hauptwerk naudotojų bendruomenė. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad mano turimas instrumentas yra visapusiškai funkcionalus, galėčiau net ir iš namų koncertuoti. 

 

Supratau, kad vargonavimas šiandien yra jūsų pagrindinė veikla?

Taip. Esu Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vargonininkė. Bet turiu ir kitų veiklų – cukriniu diabetu sergančių vaikų klubas „Smalsučiai“ leidžia žurnalą „Diabeto IQ”, o aš jį redaguoju, rašau straipsnius cukrinio diabeto temomis. Kodėl man tas artima? Ogi pati nuo paauglystės sergu 1 tipo cukriniu diabetu.

 

Akivaizdu, kad leidyboje labai praverčia farmacinės žinios?

Be abejo! Be tų žinių, kurias sukaupiau Kauno medicinos universitete ir dirbdama vaistinėje, nelabai ir įsivaizduoju, kaip tokį darbą būtų galima dirbti, nes su internetinėmis žiniomis toli nenueisi, tai būtų labai neprofesionalu. Šis žurnalas nemokamai platinamas beveik visose gydymo įstaigose, visuomenės sveikatos centruose, institucijose, kurios dirba su cukriniu diabetu sergančiais ligoniais, sveikatingumo klubuose. Išleisti jau 5 numeriai, šiemet tikimės išleisti dar 3 numerius. Žurnale pateikiama informacija, susijusi su pagalba žmogui, spausdinami patarimai, konsultacijos. 

 

Dar viena jūsų veiklos sritis – interneto svetainės cukrinelape.com redagavimas?

Ši interneto svetainė skirta nagrinėti įvairiems diabeto aspektams, kurių nespėja ar negali pacientams suprantama kalba papasakoti medikai. Ten yra skiltis apie naujausias technologijas, kurios CD sergantiems žmonėms gali labai pasitarnauti, smarkiai palengvinti jų gyvenimą.

 

Ar tiesa, kad tokias technologijas jūs jau esate išbandžiusi pati?

Gal labai nepašiurpinsiu skaitytojų, jei pasakysiu, kad yra pasaulyje toks unikalus reiškinys „pasidaryk sau dirbtinę kasą“. Tai toks įrenginys, kuriuo automatiškai valdomas insulino tiekimas organizmui pagal poreikį. Tai dar vienas dalykas, ką su Audriumi esame pasidarę – dirbtinė kasa, kuria aš sėkmingai naudojuosi.

 

Neįtikėtina! Ar tai įmanoma?! Kaip padaroma ir kaip veikia dirbtinė kasa?

Jau seniai yra naudojami prietaisai – insulino pompos, ir gal pastaruosius 10 metų – nuolatiniai gliukozės jutikliai. Tai tokie maži daiktai, kurie prilipdomi ant odos, vienoje vietoje tas jutiklis įeina po oda ir matuoja glikemiją 24 val. per parą kas 5 minutes. Su šiuo jutikliu galima matyti glikemijos pokyčius visą parą. Nauja moderni technologija suteikia galimybę susiejus insulino pompą su jutikliu pasidaryti kažką panašaus į dirbtinę kasą. Svarbiausia čia – algoritmas, kuris tą procesą kontroliuoja. Paimami gliukozės duomenys iš jutiklio ir, juos įvertinus, duodama komanda pompai išskirti ar sumažinti tam tikrą insulino kiekį. Tas algoritmas įdiegtas kasdien naudojamame prietaise – išmaniajame telefone, taigi viskas perduodama belaidžiu ryšiu, per telefone esančią programėlę. 

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.