HI informacija: pernai šalyje mirė 38 281 žmogus – 1293 asmenimis mažiau nei 2018 m. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės priežastys. 2019 m. jos sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 54,6 proc. mirusiųjų, nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių priežasčių – 6,3 proc.

Mano grupė. Kristina Vaičaitienė, „Gintarinės vaistinės“ vaistinių tinklo vaistininkė, vaistinės vedėja, konkurso „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ nugalėtoja

2020-07-22

1977–1983 metų laida, Kauno medicinos institutas

 

Studijos

Mano studijos Kauno medicinos institute buvo kitokios nei grupės draugų – įstojau 1977 metais, o baigiau ne 1982-aisiais, bet dar po metų. Ir tam buvo labai liūdna priežastis – dėl sveikatos problemų turėjau kone metus pragulėti ligoninėje, todėl studijų baigimo šventę teko nukelti metams.

Grupė

Man pasisekė – grupėje buvo vien draugiški, malonūs, gerai nusiteikę studentai. Dar nespėjome susipažinti, o jau po poros dienų, rugsėjo 3-iąją, visus išvežė padirbėti į Tytuvėnų tarybinį ūkį – tais laikais būdavo organizuojami vadinamieji studentų savanorių darbo būriai. Ten skynėme obuolius. Manau, tai buvo puikus sprendimas, nes turėjome progą susibendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Be to, tada reikėjo laikyti ir egzaminus mokykloje, ir stojamuosius egzaminus į institutą, taigi visi jautėmės pavargę po užsitęsusios įtampos, o čia buvo tikra relaksacija.

Studijuoti buvome suvažiavę iš visos Lietuvos, daug ko nesupratome ir nežinojome, buvome šiek tiek sutrikę, tačiau kai atsidūrėme tame ūkyje, kai teko ir kartu dirbti, ir kartu gyventi, tokia aplinka mus labai greitai sujungė, suartino.

Kurse buvo 3 grupės. Grupėje, į kurią patekau aš, mokėsi ir nemažai vaikinų – kitų grupių merginos mums to labai pavydėjo. Vaikinai buvo labai draugiški, taigi visada jautėsi puiki atmosfera.

Susižavėjau ir instituto profesūra, nes, pamenu, grupėje tik dviese buvome ne komjaunuoliai, baiminausi, kad čia nori nenori privers įstoti į komjaunimą, tačiau iš savo kuratorės doc. Bundzienės jutau tylų moralinį palaikymą. Mūsų kuratorė buvo nuostabus žmogus, nuostabi vadovė.

Jei grupėje kas nors kam nors nepasisekdavo ar reikėdavo kuriam eiti pasiaiškinti pas dekaną – eidavome visi ir draugą apgindavome, prašydavome, kad nepyktų, įtikinėdavome, kad „netyčia taip išėjo“. Ir mūsų paklausydavo... Visi žinojome, kad bėdoje neliksime vieni.

 

Dėstytojas

Atsimenu daug profesorių, kurie rodė tikrosios Lietuvos inteligentijos, tikrojo šalies elito pavyzdį. Pamenu, kai skubėdavome į pirmąją paskaitą senuosiuose rūmuose (nes juk studentai visada vėluoja), būdavo siauros pastato durys ir garbūs profesoriai merginas visada praleisdavo pirmas. Nesvarbu, kad mes buvome tik studentės.

Teko daug bendrauti su profesoriumi Alfonsu Kaikariu, dažnai lankydavomės palėpėje jo įkurtame Farmacijos muziejuje, padėdavome rūšiuoti dokumentus, pasitvarkyti. Jis žinojo begalę visokiausių vaistininkystės istorijų, receptų, kartu virdavome Veneros eliksyrą, juo vaišindavome svečius – būdavo labai smagu. Ir jo žmona doc. Eugenija Kaikarienė buvo nuostabi. Paskutiniai studijų metai man buvo be galo sunkūs – laukiausi vaikelio, jis gimė prieš laiką ir gydytojai užsiminė, kad daugiau vaikų neturėsiu, buvo labai sudėtinga psichologinė būsena, tai doc. E. Kaikarienė manimi rūpinosi kaip dukra – surado gydytoją, paprašė mane pagloboti. Ir kai ilgus mėnesius gulėjau ligoninėje, docentė leido man ligoninėje ruošti mokslo darbus, mane labai palaikė. Geru žodžiu miniu ir doc. Mariją Sapragonienę, ir Rūtą Bernatonienę su Domininku Bernatoniu. Vienais metais kolūkyje buvome su Bernatoniu, kaip tik buvo mano vestuvės – šventėme jas Raseinių rajone, prie Dubysos, tai po vestuvių su grupės draugais studentais ir dėstytoju važiavome atšvęsti dar kartą, ėjome visi į Dubysą maudytis, buvo be galo linksma ir smagu. Apie visus dėstytojus išlikę vien labai gražūs prisiminimai – daug ko iš jų išmokau, iki šiol man jie visi – pavyzdžiai, kaip reikia gyventi.

 

Egzaminas

Egzaminams ruošdavomės labai rimtai, daug mokydavomės. Dabar jaunimui gal lengviau, nes gali ir mokytis, ir dirbti. Aš nelabai įsivaizduoju, kad būtume galėję mokytis ir dirbti, nes paskaitos būdavo ir šeštadieniais, ir mokslų buvo gana daug, studijos atimdavo daug laiko. Bet buvo įdomu, man labai patiko farmakognozija, doc. Danutė Irena Baranauskaitė paskaitas vesdavo labai įdomiai, daug įdomybių sužinojome apie vaistažoles.

Kiekvienam egzaminui ruošdavomės ilgai, aišku, vienos dienos pritrūkdavo, tekdavo pasėdėti paskutinę naktį, tiesa, aš ištverdavau ilgiausiai iki antros valandos... Dėstytojai matė, kad mokomės visus metus, todėl buvo aišku, kad išlaikysime. Mums teko laikyti 5 valstybinius egzaminus – kas savaitę, taigi intensyvaus mokymosi laikas buvo gana ilgas. Į egzaminus atvažiuodavo atstovų iš Farmacijos departamento – buvo labai rimta komisija, visi bijodavome. 

 

Nuotykis

Buvo tokia mada, kad tuokėmės labai jauni. Kai po antro kurso susirinkome į mokslus, beveik visi mūsų grupės vyrai atėjo sužieduoti kaip kokie paukščiai – merginos net juokėsi...

Labai gražu prisiminti mažų vaikučių saugojimą. Vyresniuose kursuose jau beveik visos turėjome mažų vaikų. Kai reikėdavo eiti į paskaitas, viena mama likdavo su 4 –5 vaikiukais, po to keisdavomės – vaikus žiūrėdavo kita mama, o jai mes paruošdavome paskaitų konspektus. Vaikai lakstydavo koridoriumi ir jei pamatydavo vyresnę mamą, pradėdavo šaukti „Baba atvažiavo!“ Vaikai buvo labai visuomeniški, jiems viskas tiko, visas aukles mylėjo ir jų klausė. Aišku, nebuvo lengva ir mokytis, ir vaikučius auginti, bet visi sėkmingai užaugo.

Dar vienas iki šių dienų likęs prisiminimas – kai laikėme valstybinius egzaminus. Merginoms, kurios jau turėjo mažų vaikelių, vyrai tuos vaikelius atveždavo pamaitinti krūtimi. Kadangi egzaminai vykdavo visą dieną, tokių maitinimų būdavo ne vienas. Ir nė vienas vyras nesinervino, kad reikia mažylį prižiūrėti, atvežti mamai, kad pamaitintų, nebuvo svarstymų – gražu čia ar negražu... Visi vieni kitiems padėjome kiek galėjome.

Dar vieną nuotykį prisiminiau iš kolūkio laikų. Kai vasarą dirbome viename kolūkyje, kažkas iš kolūkio administracijos mus, studentus, supeikė, esą mes prastai dirbame, neužsidirbame net maistui. Mums atrodė, kad tikrai labai stengiamės, todėl įsižeidėme, supykome. Dabar kai pagalvoju – gal ir negerai pasielgėme, bet tada atrodė kitaip: protestuodami išnešėme į lauką visus čiužinius ir padegėme...

 

Susitikimai su grupe

Kadangi studijas baigiau ne su savo grupe, o metais vėliau, susibičiuliavau ir su naujaisiais studijų draugais. Man sekasi gyvenime sutikti nuostabius žmones. Susitikinėjame iki šiol, grupės susitikimai būna kasmet ar kas antrus metus. Šiemet gegužę vėl planuojame susitikti.

 

Darbas

Po studijų grįžau į gimtąją Jonavą, ten dirbau ilgus metus. Tiesa, doc. D. I. Baranauskaitė mane kvietė likti dirbti katedroje, tai buvo išties patrauklus pasiūlymas, bet dėl šeimyninių aplinkybių šio pasiūlymo atsisakiau.

Jonavos vaistinės kolektyvas, kuriame dirbau, buvo be galo šaunus ir draugiškas. Po 20 metų su šeima nusprendėme keltis į Vilnių, teko ruoštis išleistuvėms. Išleistuves prisimenu iki šiol – visi sėdėjome prie vaišių stalo ir verkėme... Palaikau su kolegėmis ryšį, malonu prisiminti metus, kai dirbome kartu.

Iš buvusių grupės draugų dirbti į užsienį išvyko tik viena mergina – ištekėjo už užsieniečio ir išvažiavo į Ameriką. Viena mano dabartinės vaistinės darbuotoja išvykusi į Vokietiją, irgi patenkinta darbu. Dažnai gaunu užklausų iš kolegų užsienyje, ar neturime kokio specialisto, kuris galėtų atvykti padirbėti, mat Lietuvos sveikatos mokslų universitete paruoštus vaistininkus pasaulyje labai vertina, nes esą labai geras paruošimo lygis.

 

Parengė Virginija Grigaliūnienė

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.5

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.