HI informacija: pernai šalyje mirė 38 281 žmogus – 1293 asmenimis mažiau nei 2018 m. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės priežastys. 2019 m. jos sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 54,6 proc. mirusiųjų, nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių priežasčių – 6,3 proc.

Psichologas dr. Gintaras Chomentauskas: „Visos ligos yra mūsų kūriniai“

2020-07-22

Garsus šalies psichologas, psichoterapeutas, psichologijos mokslų daktaras Gintaras Chomentauskas neslepia, kad pastaruoju metu daug pacientų prisipažįsta neįstengiantys susitvarkyti su sunkiai pakeliama įtampa, jaučiantys didelį nerimą. Gintaras turi ką patarti – tik reikia atidžiai įsiklausyti, ką jis sako. Didelė bėda esą ta, kad šiandien daug žmonių nesuvokia, jog įtampą ir nerimą susikuria sau patys... 

 

Gerbiamas Gintarai, pirmiausia trumpai papasakokite apie save mūsų žurnalo ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.

Gimiau Klaipėdoje, tačiau kai man buvo vieni metukai, prieš savo valią buvau išvežtas į Vilnių (juokiasi – V. G.), kur baigiau mokslus ir iki šiol gyvenu. Tiesa, visą gyvenimą daug mano kelių vis nuveda atgal į Klaipėdą, prie jūrų marių... Gimtajam miestui išlikusi didžiulė trauka.

Baigėte psichologiją Vilniaus universitete, po to aspirantūrą Maskvos M. Lomonosovo universitete. Kodėl pasirinkote psichologiją?

Jaunystėje išties nelengva apsispręsti, ką studijuoti. Kankino daug dvejonių. Mano ketinimai svyravo nuo medicinos iki architektūros ir net dailės... Vis dėlto pasirinkau psichologiją. Kodėl? Nes psichologija yra patraukli net keliais dalykais! Viena vertus, psichologui nelabai kas gali diktuoti ir nurodyti, ką daryti; psichologo veikla – gana plati, darbo turinį galima priderinti prie savęs, prie savo asmenybės, pomėgių. Įgytas žinias gali pritaikyti ir organizacijoje, ir klinikoje, kūryboje, reklamoje ir dar daug kur. Buvo dar vienas svarbus veiksnys rinktis psichologiją – ši disciplina suteikia prabangą domėtis ne tik kitais žmonėmis, jų elgesiu, bet ir pačiu savimi; taigi padeda rasti atsakymus į klausimus, kurie kyla kiekvienam žmogui – kas su manimi vyksta, suprasti savo emocijas, pasirinkimus, paieškoti gyvenimo prasmės, padeda kontroliuoti savo elgesį, ir panašiai. Man pasirodė, kad tokia „mišrainė“ man labai tiktų. Šiandien drąsiai galiu teigti, kad, rinkdamasis studijas, neapsirikau. Džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent psichologiją.

 

Šiandien psichologams turbūt ypatingas metas – visuomenė tik ir gaudo psichologijos specialistų viešai išsakomus pastebėjimus, nuomonę, patarimus, kaip lengviau ištverti ūmai užklupusią ir vis augančią įtampą, apėmusį nerimą. Su tokio masto įtampa iki šiol niekas nesame susidūrę.

 

Psichologai atlieka svarbų vaidmenį, o pastaruoju metu jis išties juntamas. Dauguma žmonių retai susimąsto apie savo būsenos priežastis. Štai ir dabar, koronaviruso grėsmės akivaizdoje, įprastai yra galvojama, kad nerimo, baimių, sujaukties, streso priežastis yra būtent tas virusas. Bet tai netiesa! Nerimą, stresą, įtampą mes susikuriame patys tam tikru būdu įprasmindami tai, kas vyksta aplink mus. Nerimas visada yra mūsų proto veiklos rezultatas, jis gyvena mumyse, o ne tikrovėje. Tuo jis skiriasi nuo baimės jausmo, kuris kyla susidūrus su realia grėsme, su tuo, ką mes matome: puolantį agresyvų šunį, piktai nusiteikusį asmenį su kuoka rankoje... O tai, su kuo mes susiduriame šiandien, – nieko nematome, bet tik atrankiai klausomės, dažniausiai išsirinkdami blogiausias informacijos dalis, kurios skamba grėsmingiausiai. Ir pradedame austi galvoje juodas mintis, kas gali atsitikti mums, mūsų artimiesiems, nepaliaujamai svarstome, diskutuojame, už ką tokia „koronė“ mums atsiųsta, ir panašiai. Taigi mes esame labai aktyvūs kasdien kurdami savo stresą ir nerimą, ir niekas tokioje situacijoje mums negali padėti – tik patys sau.

 

O kaipgi sau padėti? Sutikite, ne kiekvienam tokia užduotis įveikiama.

 

Yra keli savipagalbos būdai. Pirmiausia, reikia suprasti nerimo šaltinį, o tasai nerimo šaltinis yra pats žmogus. Mintys, kurios sukasi jo galvoje. Žmogus turi pasirinkimą: pakeisti elgesį ir įprasminimą. Tarkime, aš šiandien 6 valandas internete ieškau naujausių žinių apie COVID-19, vadinasi, aš tas 6 valandas, jei ne daugiau, prabūnu strese. Papildomai tai, ką naujo sužinojau internete, dar 6 valandas aptarinėju su artimaisiais, o po to dar naktį apie tai sapnuoju... Ir paaiškėja, kad aš sau sukūriau vos ne visą parą trunkantį nuolatinį stresą, ir taip – diena iš dienos! Ką tai reiškia psichinei būsenai – aišku. Kaip tai veikia mano kūną? Ogi, kad nuolat alinama mano imuninė sistema, kenčia širdies ir kraujagyslių sistema, ūmėja lėtinės ligos, jeigu jų turiu, ir taip toliau... Mokslui yra žinoma, kad laikotarpiais, kai žmonės išgyvena didelį stresą, yra matomas labai ženklus įvairiausių susirgimų šuolis, dramatiškai padidėja su tuo susijusių mirčių skaičius. Dabar bus irgi taip pat. Ką reikėtų daryti? Kuo skubiau paspausti mygtuką – bet ne tą, kuris įjungia kompiuterį, o tą, kuris tokiam elgesiui pasako „Stop“. Nejungti kompiuterio, neieškoti naujausių žinių apie tą nelemtąjį virusą! Reikia saugotis to, kas mums kenkia, kas yra nemalonu, sukelia stresą. Kam kasdien lipti ant to paties grėblio? Na, blogiausiu atveju, jei jau taip įdomu ir smalsu lįsti į juodosios informacijos lauką, kartą per dieną daugiausia 15 minučių „įlįskite“, o visą likusį laiką užsiimkite maloniais dalykais, tai yra saugokite savo psichinę ir fizinę sveikatą. Antra dedamoji, kalbant apie savipagalbą, yra susijusi su mąstymo būdu. Jei mąstymas dramatiškas, tai ir jūsų emocinės reakcijos dramatiškos. Sakysite, katastrofa: viskas sustojo, sugriuvo, verslai nedirba, žmonės karantinuoti... Skamba išties grėsmingai, kaip po atominio karo, bet ar iš tiesų yra taip jau blogai? Juk ne visi sėdi namuose – kai kurie verslai sukasi net dūmai rūksta, taigi visuotinio kracho tikrai nėra. Esminis momentas: jei apie kažką galvojame kaip apie katastrofą, tai ir jaučiamės taip, tarsi ją išgyventume. Žmogus emociškai nelabai atskiria realybę nuo savo minčių apie realybę! Ir kai galvoje sukasi vien mintys apie „baisią katastrofą“, aišku, jos išaugina ir vidinę emocinę katastrofą. Vaizdžiai susukame sau smegenis... O kokia gi realybė yra iš tikrųjų? Mano nuomone, ji yra pakankamai švelni, yra net gerų dalykų! Daug kas gavo galimybę pailsėti namuose, daugiau pabūti su šeima, dirbti savo režimu ir užsiimti tuo, kas labiausiai patinka, tegul ir su tam tikrais labai nedideliais apribojimais. Aš šioje situacijoje kol kas matau tik labai mažai kenksmingų dalykų. Na, blogai, kad nekuriama pridėtinė vertė, nemokamas pridėtinės vertės mokestis, kenčia kai kurie verslai. Bet atsvara – atlyginimas mokamas ir, beje, verslininkams to nereikia daryti, nes valdžia skirs kompensacijas; galima skirti laiko kūrybiniams apmąstymams, kuo užsiimti, ką daryti toliau, kaip koreguoti veiklą, ir panašiai.

 

O jei dažnas per karantiną jaučiamės tarsi uždaryti kalėjime – nei pasivaikščioti gryname ore, nei pasportuoti?

 

Tikrai nesame uždaryti! Niekas nedraudžia išeiti į lauką pasivaikščioti, tik reikia ne su 50 žmonių susitikti, o kaip rekomenduojama… Niekas nedraudžia bendrauti, tik reikia palaikyti socialinę distanciją, kad būtų užkirstas kelias virusui plisti. Ir ta socialinė distancija tikrai nereiškia, kad negalima sportuoti. Juk sportuoti galima nebūtinai priprakaituotoje salėje – tam yra miško takai, aikštelės! Saugu ir ramu. Taigi daugumai mūsų fizinei veiklai apribojimų de fakto nėra. Tam tikri apribojimai – tik bendravimui su kitais žmonėmis. Taip, to trūksta, bet juk bendravimo trūkumą galima kompensuoti kitais būdais – pasikalbant telefonu, susirašant elektroniniais laiškais, diskutuojant socialiniuose tinkluose ir panašiai. Galybė būdų, jei tik norime bendrauti. Ir geriausia – bendraujant pamiršti viruso temą. Karantinuokite virusą!

 

Išties puikūs patarimai! Na, o grįžtant prie mūsų rubrikos temos, prašyčiau atsakyti į klausimą, kaip pats vertinate savo sveikatą? Nuo vaikystės jaučiatės sveikas drūtas ar visko gyvenime pasitaikė?

 

Nesu nei labai drūtas, nei labai ištvermingas, bet stengiuosi toks būti. Po ligonines dažnai nevaikštinėju – tik kai prireikia. O taip nutinka retai. Į savo sveikatą žvelgiu optimistiškai ir to mokau kitus. Esu įsitikinęs, kad visos ligos yra mūsų kūriniai. Kuo susergame – tą patys ir susikūrėme. Pajutęs liguistą pokytį, pirmiausia bandau koreguoti nusistovėjusį gyvenimo būdą, savo elgseną, kad ir po truputį, bet kad atgaučiau tą būklę, kokios buvau prieš tai, iki pasireiškiant negalavimui. Gaila, kad mes neužsiimame savęs tobulinimu, kol simptomai nepasidaro labai ryškūs, kol jie nepradeda trukdyti toms veikloms, kurias atliekame. Bet geriau vėliau, nei kai jau tenka atsidurti ligoninėje...

 

Koks prioritetas susirgus – profesionalūs medikai ar?.. Juk šiandien taip madinga kliautis ne tradicine medicina, o viskuo, kas nauja, netikėta... Be to, dar yra žiniuonių, būrėjų, aiškiaregių...

 

Į aiškiaregius, raganas, būrėjus žiūriu su įdomumu (juokiasi – V. G.). Man tai tarsi kultūrinis paveldas – gal ir gerai, kad tokie yra, tarsi pasakų herojai gyvenime. Bet rimtai, manyčiau, kad tokie „specialistai“ yra nevilties ženklas. Žmonės į juos kreipiasi, kai jau niekas nebepadeda. Aišku, tikrąją pagalbą galima gauti tik iš profesionalo. Gaila tik, kad profesionalai ne visada lengvai prieinami.

 

Jūsų pasirinkimas susirgus: pirmiausia – vaistai, ar visos kitos priemonės, o jei jos nepadeda – vaistai?

 

Žiūrint, kokia liga užpuolė. Esu radikalesnių gydymosi priemonių šalininkas, nors, kaip minėjau, dažniausiai žmogus pats sau susikuria ligą. Medicinos pagalba vaistais kartais yra neišvengiama, yra rimta paspirtis kūnui, tačiau ne per ilgai. Suvokus, kokią ligą „užsiauginai“, reikia duoti sau šansą pakeisti gyvenimo būdą, elgesį, vyraujančias emocijas. Juk daug ligų yra susijusios su žmogaus būsena. Pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligos. Pakanka sumažinti stresą ir iškart pasijusime geriau. Arba dvylikapirštės žarnos, skrandžio opos – mažiau streso, ir, žiūrėk, opos traukiasi. Blogai, kad mes neretai į save žiūrime tarsi būtume raiteliai, kuriems reikia kažkur nujoti, o mūsų kūnas – arklys, kuriam nutiko kokia nors bėda. Turime padėti arkliui, ir sėkmingai josim toliau. Nes juk mes ir esame tie, kurie tą arklį nustekeno – ar su bizūnu, ar per dideliu krūviu, ar per sunkioje trasoje!

 

Kokios esate nuomonės apie skiepų reikalingumą ir apie gydytojus, tarp kurių atsiranda neigiančių skiepų naudą?

 

Skiepai yra vienas didžiausių ir svarbiausių žmonijos atradimų, o tie, kurie pasisako prieš skiepus, turbūt neskaito knygų ir mokslinių straipsnių. O jei dar yra gydytojų, kurie neigia skiepų naudą, sunku ką komentuoti... Kita vertus, didelė dalis gydytojų yra mistikai, tikintys, kad ir mėnulio pilnatis lemia žmogaus elgseną...

 

Kalbino Virginija Grigaliūnienė

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.