Toksoplazmozė yra viena iš užkrečiamųjų ligų, kuri ypač pavojinga nėščiosioms. Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės, toksoplazmozė pavojinga nėščiosioms, nes per placentą nuo užsikrėtusios motinos gali užkrėsti vaisius ir dėl to gali išsivystyti įgimta toksoplazmozė.

Profesorė Birutė Obelenienė: „Vaistininkas yra gydymo dalis“

2020-05-27

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto prof. dr. Birutės Obelenienės veiklos ratas labai platus – ir pedagoginė, edukacinė, švietėjiška veikla, ir mokslinių straipsnių rašymas... Ji tvirtina, kad patinka viskas, kur nėra rutinos. O ar žinote, kad pirmoji ponios Birutės pasirinkta studijų kryptis buvo farmacija? Apie visa tai ir pasikalbėkime.

Gerbiama profesore, tradicinis pirmasis mūsų klausimas – kaip prisistatytumėte žurnalo „Farmacija ir laikas“ ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams?

Esu kilusi iš Kauno, Kaune baigiau tuomet penktąją vidurinę mokyklą (dabar – V. Kudirkos vidurinė mokykla), kurioje buvo sustiprinti humanitariniai mokslai. Po to – Kauno medicinos institutas, farmacijos studijos. Dar kiek vėliau – magistrantūra Kauno technologijos universitete, doktorantūra, disertacija apginta Vytauto Didžiojo universitete, kuriame dabar dirbu Katalikų teologijos fakultete. 

Pirmasis jūsų pasirinkimas buvo farmacijos studijos. Kodėl pasirinkote farmaciją?

Visa tai, kas susiję su medicina, mane traukė visą laiką. Nuo mažens apie tai svajojau, nebuvo kitos minties. Beje, ir mano brolis Algimantas – gydytojas, onkologas. Tiesą pasakius, jis mane ir paskatino rinktis farmaciją. Nors vienu metu buvo kilę minčių apie dailę, bet greitai jos išblėso...

Bet farmacija nėra tapatu medicinai?

Studijuojant, nepamenu, kuris iš dėstytojų teigė, jog farmacininkai yra medikai su cheminiu išsilavinimu. Viena iš pirmųjų paskaitų prasidėjo nuo freskos prie Farmacijos fakulteto (jis tuomet buvo centriniuose rūmuose Mickevičiaus gatvėje) citatos Sine remediis medicina est debilis (išvertus iš lot. kalbos „Be vaistų medicina yra bejėgė“) interpretavimo. Tuo tarsi buvo siekiama paaiškinti farmacininko profesijos svarbą. Ir iš tiesų, ši viena pirmųjų paskaitų man įstrigo visam laikui.  

Jeigu taip traukė farmacija, kodėl dabar ne vaistinėje dirbate?

Man visą gyvenimą buvo įdomu ir daugiau dalykų, daugiau įvairių sričių, ypač žmogaus ir gyvosios gamtos santykis. Kiek pamenu, visada mėgau ieškoti ko nors naujo. Niekada nepatiko ir nepatinka rutina. Studijos Farmacijos fakultete – kiekvieną semestrą ir kiekvieną dieną vis kas nors nauja. Tačiau darbas vaistinėje nelabai viliojo. Baigusi studijas pradėjau dirbti „Sanito“ gamykloje. Vienodas ritmas: 8 valandą ryto – į darbą, 17 valandą – namo, tarsi atbukina.

Vaistinėje gal būtų buvę įdomiau?

Vaistinėje atlikau praktiką studijuodama. Kaip jau minėjau, pačios farmacijos studijos buvo nepaprastai įdomios, nes studijuojant nėra vietos rutinai, vis kas nors naujo, tvarkaraštis vis kitoks, kiekvieną dieną, kiekvieną semestrą vis nauji atradimai... Kiek įdomiau buvo darbuotis ligoninės vaistinėje, kur teko užimti vedėjos pavaduotojos pareigas – nuolatinis ryšys, bendravimas su žmonėmis, įvairių klausimų sprendimas – vaistų poveikis, nesuderinamumas, gydytojų konsultavimas šia tema ir pan.

Kiek laiko dirbote su farmacija susijusį darbą?

Trauka moksliniam darbui, matyt, kažkur giliai glūdėjo. Todėl atsiradus galimybei iš ligoninės vaistinės perėjau dirbti į Farmacijos fakulteto Darbo organizavimo ir vaistų technologijos katedrą, tuometėje Kauno medicinos akademijoje. Tada su kolega Dariumi Liaudansku parašėme pirmąjį mokslinį darbą.

O vėliau palikote ir institutą?

Taip, vėliau išėjau auginti vaikų ir į KMA negrįžau.

Su tokia ugnele pasakojate, kaip farmacijoje viskas buvo įdomu, o pasukote į visai kitą sritį? Baigėte Kauno technologijos universitetą, savo veiklą susiejote su edukologija?

Taip, KTU baigiau edukologiją. Vytauto Didžiojo universitete apsigyniau socialinių mokslų (edukologijos) disertaciją. O dirbu teologijos fakultete. Pati juokauju, kad pradėjau nuo gamtos mokslų, disertacija – iš socialinių mokslų, o dirbu humanitarinių mokslų srityje. Taigi, tyrimų laukas labai platus. VDU mokslininkai dirba mokslinių klasterių principų. Daugiausia tyrimų atliekame bioetikos srityje, kuri yra tarpdisciplininė. Taigi, studijos farmacijos fakultete labai praverčia. Dėstau mokslinio darbo metodologiją visų trijų pakopų studijų studentams. Socialinių mokslų studijos tam padėjo pagrindą. Mano nuomone, tai labai kūrybiškas mokslas. Čia tikrai nėra rutinos, kiekvienam studentui tiriamojo darbo metodologija, tyrimo instrumentas padedamas sukurti pagal jo darbą.

Ar šiandien studentai imlūs mokslui?

Studentai keičiasi. Teologijos fakulteto studentai turi savo ypatumų, savo specifiką, jie iš tiesų yra truputį kitokie, kaip aš sakau, mažiau pagauti pasaulio dvasios, o labiau pagauti Dievo dvasios. Gilesni. Klausantys. Besidomintys. Tokioje auditorijoje gera dirbti.

Įtikinote, kad dabartinė veikla jus tenkina. Vis dėlto, jei viduje kada nors staiga įvyktų koks nors perversmas ir nuspręstumėte grįžti į vaistinę – ar esate išsaugojusi licenciją farmacinei veiklai?

Ne, mano licencija jau negalioja... Ir apie tokius drastiškus pokyčius turbūt jau neverta galvoti – ne tie metai... Vis dėlto, kaip sakoma, niekada negali sakyti „niekada“. Tokiu atveju tektų labai daug ką prisiminti, išmokti. Kita vertus, nesijaučiu ir dabar labai nutolusi nuo farmacijos – man visąlaik patiko fitoterapija, augalai, farmakognozija. Beje, išliko atminty garsios profesorės Eugenijos Šimkūnaitės pamokos, kad labai svarbu yra derinti augalus, nes jų yra visokių, ir jei nežinodamas žmogus vartoja tarpusavyje nederančius augalus, gali prisidaryti daug bėdų. 

Galbūt ir gydotės tik augaliniais preparatais?

Sakyčiau, tai labiau ne gydymasis, o profilaktika, užbėgimas ligoms už akių. Visai neseniai iš naujo atradau eterinius aliejus. Pakanka nedidelio lašelio, ir akivaizdus poveikis labai greitai pajuntamas. Yra daug būdų, kaip eterinius aliejus panaudoti žmogaus organizmui. Taigi, galima sakyti, kad mokausi iš naujo. Tam parsisiunčiu mokslinių knygų. Lietuvoje labai mažai mokslinės literatūros šia tema.  

Šalia pedagoginės veiklos dirbate ir mokslinio žurnalo „Soter“ redakcinės kolegijos pirmininko padėjėja?

Moksliniame žurnale „Soter“ mano pareigos yra visuomeninė veikla. Tai daugiau ekspertinė nei žurnalistinė veikla. Straipsnių atrinkimas, recenzentų parinkimas, darbas su autoriais ir redakcine kolegija. Kartais tenka būti arbitru, jei recenzentų nuomonė labai išsiskiria. Kaip minėjau, mokiausi humanitarinės krypties mokykloje, taigi nuo mokyklos suolo mus mokė rašyti, kūrybiškai mąstyti, sklandžiai dėstyti mintis. Mokykloje mūsų temų apimtys buvo skaičiuojamos sąsiuviniais – ne lapų skaičiumi... Įgūdis rašyti labai pravertė vėliau, mokslinėje veikloje.

Kurioje iš daugybės veiklų, sričių jaučiatės geriausiai?

Tiek pedagoginėje, tiek mokslinėje. Studijos yra abipusis dalykas, kuris priklauso tiek nuo dėstytojo, tiek nuo studento. Bendravimas su studentais dažnai yra nepamainoma ir labai motyvuojanti patirtis. Tačiau kartais tenka ir nusivilti. Mokslinė veikla yra labiau asmeninė, atsakymo į klausimus paieškos, tyrimai, visai netikėti atradimai. Labai įdomu. Kartais juokauju, kad disertaciją rašiau kaip kokį detektyvą. Ir, žinoma, atrastos tiesos, atsakyti klausimai gimdo kaskart naujus. Tai taip pat praturtina ir paskaitas, kurias skaitau studentams.

Tiesos paieškos gana sunkus ir atsakingas darbas...

Taip, tą galima įvardyti tiesos paieškomis, ir tai išties gana nelengvas darbas. Geram straipsniui paruošti reikia ne vieno mėnesio, o kol jis nugula mokslinio žurnalo puslapiuose, kol viskas suderinama, gali nepakakti ir metų!

Beveik neabejoju, kad su medicina susijusią profesiją yra pasirinkusi ir jūsų dukra? Ir giminėje yra ne vienas medikas?

Mano dukrą irgi paviliojo medicina, ji gydytoja pediatrė. Vyras – gydytojas neurochirurgas. Vyro brolis – medikas, vyro brolio dukra – medikė...

Paskutinis klausimas – kuo, jūsų nuomone, yra išskirtinė, ypatinga vaistininko profesija?

Vaistininkas, mano nuomone, yra tarsi gydymo dalis. Kaip gydytojas ar medicinos sesuo. Bendrauja vaistininkas su gydytoju ar slaugytoja, ir prisideda prie žmogaus gydymo. Kartu galvoja, stengiasi, kaip žmogui padėti. Kūrybinė tai veikla. Dėl to ir būtina nuolat tobulėti, gilintis, mokytis...

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr. 3–4.

 

© 2006 Visos teisės saugomos.