Adekvataus GERL gydymo svarba

2017-05-12

Vygantas Gataveckas, gyd. endoskopuotojas

Marijampolės ligoninė

 

Dar 1994 m. JAV klinikiniais tyrimais124 nustatyta, kad ambulatorinių vizitų ir išrašymų iš stacionaro, susijusių su pepsinės opos diagnoze, mažėja: per 12 metų ambulatorinių vizitų skaičius sumažėjo 68 proc., išrašymų iš stacionaro skaičius – 51 proc. Vėlesni tyrimai125 šią tendenciją patvirtino. Tuo tarpu kiti tyrimai rodo, kad didėja su gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) diagnoze susijusių ambulatorinių vizitų ir išrašytų iš stacionaro pacientų skaičius: nuo 1975 m. iki 2004 m. ambulatorinių vizitų padaugėjo beveik 2000 proc. Praėjusį dešimtmetį JAV GERL buvo viena dažnesnių patologijų ambulatorinėje grandyje ir sudarė 17,5 proc. visų virškinimo sistemos ligų diagnozių. Išrašytų iš stacionaro su GERL diagnoze pacientų skaičius tarp visos virškinamojo trakto patologijos sudarė 23,5 proc.

 

GERL paplitimas

 

GERL yra gana dažnai pasitaikantis sindromas, paliečiantis 10–48 proc. bendrosios populiacijos. Naujausiais duomenimis (2014 m.), GERL paplitimas yra 18,1–27,8 proc. Šiaurės Amerikoje, 8,8–25,9 proc. Europoje, 2,5–7,8 proc. Rytų Azijoje, 8,7–33,1 proc. Vidurio Rytuose, 11,6 proc. Australijoje ir 23,0 proc. Pietų Amerikoje. Lyginant pastarųjų kelių dešimtmečių klinikinių tyrimų duomenis, šios ligos paplitimas padidėjo apie 50 proc. visuose žemynuose. Manoma, kad Lietuvoje GERL serga apie 10 proc. gyventojų.GERL paplitimas tarp vyrų ir moterų nesiskiria, tačiau vyrams būdinga tai, kad jie dažniau serga eroziniu ezofagitu (60 proc.). GERL komplikacijos (Bareto stemplė, stemplės adenokarcinoma) nėra dažnos, bet prognozuojama, kad per 10–20 m. 10–15 proc. GERL pacientų išsivystys Bareto stemplė ir 1–10 proc. sergančiųjų Bareto stemple išsivystys stemplės adenokarcinoma.

 

Skrandžio rūgšties sekrecija

 

Skrandyje galima išskirti tris anatomines (skrandžio dugnas, kūnas ir urvas) ir dvi funkcines (oksintinių ir prievarčio liaukų) sritis.

Oksintinių (graikų k. oxys – rūgštis) liaukų sritis, kurios skiriamasis požymis yra parietalinės ląstelės, užima 80 proc. skrandžio ploto (skrandžio dugnas ir kūnas). Prievarčio liaukų sritis, kurios skiriamasis požymis yra G (gastrino) ląstelės, užima likusią 20 proc. ploto dalį (skrandžio urvas). Žmogaus skrandyje priskaičiuojama apie 1 x 109 parietalinių ir apie 9 x 106 gastrino ląstelių.3

Parietalinės ląstelės išskiria druskos rūgštį (HCl), kurios koncentracija siekia 160 mM, arba kurios pH ≈ 0,8. HCL sekrecija vyksta daugiausia dėl vandenilio-kalio jonų adenozintrifosfatazių (H+, K+ -ATP-azių), vadinamųjų protonų siurblių, kurių kiekviena parietalinė ląstelė savo citoplazmos membranose turi apie 1 x 106.5

Pagrindinė aktyvuoto protonų siurblio funkcija yra apkeisti parietalinės ląstelės citozolyje esančius H+ jonus į sekrecinių kanalėlių spindyje esančius K+ jonus, panaudojant tam iš ATP hidrolizės gaunamą energiją. Po apkeitimo sekreciniuose kanalėliuose atsidūrę H+ jonai jungiasi su ten esančiais Cl jonais, taip suformuodami HCl.

Didelis HCl (ir pepsino) kiekis gali sutrikdyti gleivinės gynybinius/apsauginius mechanizmus ir turėti įtakos gleivinės pažeidimams (erozijoms, opoms) stemplėje, skrandyje ar dvylikapirštėje žarnoje išsivystyti.

Tiesioginė H+, K+-ATP-azės inhibicija blokuoja HCl sekreciją nepriklausomai nuo biocheminio mechanizmo, panaudoto jos stimuliacijai. Todėl protonų siurblio inhibitoriai (PSI), slopinantys H+, K+-ATP-azės aktyvumą, yra ženkliai galingesni HCl sekrecijos inhibitoriai, palyginti su kitais, kurių taikinys yra parietalinės ląstelės bazolateralinės membranos paviršiuje esantys histamino, acetilcholino ar gastrino receptoriai.12

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 1

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.