Tarp Europos šalių cukriniu diabetu (CD) sirgusių suaugusiųjų daugiausia buvo Portugalijoje (9,86 proc.), mažiausia – Airijoje (3,43 proc.). Lietuvoje sergamumas CD tarp suaugusiųjų buvo 3,69 proc. ES vidurkis – 6,04 proc. (2017 m. duomenys)

Advokatas Vytautas Sirvydis: „Mano diplominis darbas buvo apie kardiodefibriliatorius…“

2019-05-02

Nustebote, kad teisininkai gilinasi į medicinines subtilybes? Pasirodo, garsus Lietuvos advokatas, advokatų kontoros „Gustaitis, Pesenka, Sirvydis, Vaicekauskas ir partneriai“ atstovas Vytautas Sirvydis puikiai „nardo“ ne tik teisės „jūrose“, bet ir medicinos „vandenynuose“, nes yra įgijęs ne vieną profesiją! Tik vėliau jis studijavo ir sėkmingai baigė teisės studijas – pirmasis Vytauto pasirinkimas buvo tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Automatikos fakultetas, Medicininės elektronikos studijų programa… Taigi apie viską iš eilės…

 

Gerbiamas Vytautai, mūsų tradicinis pirmasis klausimas – prisistatykite žurnalo „Farmacija ir laikas“ bei interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.

Gimiau Tauragės rajone, Skaudvilėje. Į šį kraštą mano mama Zenona Sirvydienė gavo paskyrimą dirbti gydytoja po studijų Vilniaus Universiteto (VU) Medicinos fakultete. Mamai atidirbus privalomą laikotarpį, šeima sugrįžo į Uteną, arčiau tėvo giminių, tiesa, trumpai dar pagyvenome Ukmergėje. 

Vidurinę mokyklą (dabartinę Utenos Vyturių progimnaziją) baigiau 1986 – aisiais metais. Įstojau į Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas – V. G.) Automatikos fakultetą, pasirinkau Medicininės elektronikos studijų programą.  Tiesą sakant, tais laikais didelio skirtumo nebuvo, kur studijuoti – bet kuriuo atveju po pirmojo kurso studijų privalėjau eiti tarnauti į sovietinę armiją. Tarnavau toli, Rusijos Amūro srityje, plaukiojančių tankų daliniuose. Taip jau išėjo, kad priklausau paskutiniesiems to meto studentams, privalėjusiems tarnauti dvejus (kam nepasisekė – ir visus trejus) metus. Mat jau po metų „gorbačiovinės“ reformos studentams reikėjo tarnauti vos vienerius metus, o dar vėliau nebereikėjo išvis. Grįžęs baigiau inžinerinius mokslus, o dar po dvejų metų įstojau į Teisės fakultetą Vilniaus universitete, Taigi, mokiausi daug ir vis tebesimokau iki šiol.  

Jau supratau, kad pirmąją pasirinktą medicininės krypties specialybę lėmė tai, kad jūsų mama buvo gydytoja?  

Mano Mama Zenona Poškutė – Sirvydienė, kaip minėjau, baigė VU Medicinos fakultetą, visą gyvenimą dirbo terapeute - puikiai išmanė ligų diagnostiką, ypač gerai žinojo endokrinines ligas. Ji ilgai dirbo pedagoginį darbą Utenos medicinos mokykloje, kurį laiką vadovavo Utenos ligoninės vidaus ligų skyriui, dar yra dirbusi Skaudvilės, Ukmergės, Kėdainių ligoninėse. Iki šiol mano Mama yra labai gerbiama buvusių pacientų ir kolegų.

Tam tikrų ambicijų tapti mediku, aišku, turėjau ir aš, tačiau matydamas labai sunkų Mamos darbą ir nejausdamas ypatingo pašaukimo, tokiam žingsniui taip ir nesiryžau.

Tačiau jūsų įgytas išsilavinimas – medicininės elektronikos specialistas – susijęs su medicina! Kita vertus, nedažnas iš mūsų apie tokią specialybę yra girdėjęs…

Medicininė elektronika nei tuo metu, nei juo labiau dabar nebuvo ir nėra visiškai negirdėtas dalykas. Tokie bendro medikų ir inžinierių bendradarbiavimo rezultatai, kaip kardiostimuliatoriai, defibriliatoriai, yra garsesni ir geriau žinomi pavyzdžiai, plačiai naudoti ir mano mokymosi metais. Vis dėlto technologinės galimybės šiandien yra jau visiškai kitos. Be jų neišsiverčia nei diagnostika, nei terapija…  Diplominį darbą rašiau būtent apie kardiodefibriliatorius! Tyriau defibriliacinio impulso formą, energiją, jos matavimo būdus, antrinio impulso išvengimo būdus… Mano pasirinkimas nebuvo visiškai spontaniškas - nuo pat vaikystės domėjausi praktine elektronika. Ir dabar šis hobis išlikęs - esu vienas iš turbūt nedaugelio žmonių, kiekvieną savaitę įsijungiantis lituoklį, turiu neblogą reikiamų matavimo aparatų rinkinį, daugiausia domiuosi garso technika, konstruoju lempinius garso stiprintuvus, kai kada ką nors suremontuoju kaimynams ar sau… Tiek armijoje, tiek po jos praktinės elektronikos žinios ir įgūdžiai man labai pravertė - ilgokai dirbau remonto srityje, taisiau televizorius ir kitokią buitinę techniką. Visa tai man suteikė begalę vertingų patirčių.

 

O kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų gyvenime atsirado teisė?

 

Teisė atėjo kur kas spontaniškiau - galima sakyti, visiškai atsitiktinai. Kaip dabar galvoju, matyt tapau labiau reikalingas kitoje srityje – nuo tranzistorių ir mikroschemų perėjau prie žmonių santykių schemų, diagnostikos ir terapijos (juokiasi – V. G.).

Jūs ir savo advokato praktikoje susiduriate su medicina. Teko girdėti, jog pernai teisme atstovavote medikei, kuri buvo teisiama gimdymų namuose byloje? Vadinasi, anksčiau įgytos tegul ir specifinės medicininės žinios galbūt pravertė?

 

Taip, viskas, ko išmokstame ar su kuo gyvenime susiduriame, visada leidžia sukaupti daugiau įvairios patirties, taigi visada išeina į naudą… Man baudžiamosiose bylose yra tekę ginti įvairių specialybių žmones – nuo prokurorų ir kunigų iki policininkų, vairuotojų, verslininkų ir bedarbių. Niekuomet šiuo aspektu neskirsčiau žmonių pagal jų profesijas ar pagal tai, ką apie juos laikraščiuose rašo… Pernai man teko garbė ginti  medikę, kuri buvo kaltinama ir netgi buvo nuteista už tai, kad, kaip ir privalėjo pagal Hipokrato priesaiką, atliko savo pareigą: apžiūrėdavo ne medicinos įstaigose, o namuose gimusius naujagimius (pati tuose gimdymuose ji nedalyvavo, gimdymų nepriėmė) ir išrašydavo nustatytos formos pažymą, kokią ir privalėjo išrašyti – tokios ir tokios lyties naujagimis, gimęs tokiai ir tokiai gimdyvei.

Jeigu buvo kokių nors menkiausių indikacijų, toji medikė visais atvejais nukreipdavo tiek naujagimį, tiek gimdyvę į gydymo įstaigą; neretai toks medikės vizitas vykdavo ne kitą dieną po gimdymo, o tik po kurio laiko. Deja, dėl tokios veiklos ji susilaukė baudžiamojo persekiojimo, buvo nuteista tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, be to, išgyveno žeminančias kratas, kitus absoliučiai nereikalingus ir traumuojančius proceso veiksmus…

Valstybės represinis aparatas kaunantis prieš gimdymus namuose buvo pajungtas visiškai neefektyviai ir prieštaraujant pačiai baudžiamosios teisės paskirčiai, nors pats gimdymas namuose niekuomet nebuvo draudžiamas: nepaisant to, dešimtys pareigūnų mėnesių mėnesiais rezidavo gydymo įstaigose, tikrino visą medicininę ir gydymo įstaigų administracinę dokumentaciją, o tai tikrai nepadėjo pacientų ir pačių gydytojų bei personalo sveikatai.

Taigi man teko garbė tuo metu žemesnėse teismų instancijose jau nuteistą gydytoją ginti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, beje, gyniau pro bono (be honoraro, tai yra nemokamai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija pernai birželį paskelbta nutartimi panaikino mano ginamajai apkaltinamuosius nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jai ir kitai nuteistajai nutraukė.

O kokia jūsų nuomonė apie šiandien taip madingą akmenėlių, o gal ir visų akmenų į medikų daržą mėtymą – neva jie nugydė, neva stengiasi tik už pinigus, neva nepaiso Hipokrato priesaikos, ir panašiai? O gal šiandien žmonės labai greiti reikalauti, užuot patys labiau rūpinęsi savo sveikata?

Bet kuriam žmogui tekę, tenka ir teks susidurti su medikų veikla. Liūdžiu dėl vis dažniau visuomenėje sutinkamos ir propaguojamos idėjos, pagal kurią natūralių mirčių iš viso nebūna – beveik vien medikai „nugydo”. Medikai „kalti” ir dėl tymų epidemijos, ir dėl savižudybių, ir dėl visų socialinių negandų, ir dėl to, kad žmonės emigruoja…

Man neteko sutikti nė vieno mediko, kuris nenorėtų padėti pacientui. O jeigu net ir teoriškai tokių galėtų atsirasti, matyt, jie užsiiima visiškai kitomis veiklomis, bet ne praktine medicina. Priešingai, visi medikai, kurie rūpinosi ir tebesirūpina mano paties, mano šeimos ir artimųjų sveikata, yra puikiausi savo profesijos pavyzdžiai, rodantys, kaip turėtų būti, lengvai paneigiantys visus stereotipus apie „nugydymą” ar korupcines paskatas. Tai, be abejo, nereiškia, kad nepastebiu problemų tarp skirtingų sveikatos apsaugos grandžių sąveikos. Bet tai jau ne konkrečių gydytojų problema. Net jeigu asmuo visiškai nesirūpina savo sveikata, neteko girdėti gydytojo, kuris, užuot gydęs, tam asmeniui imtų priekaištauti dėl netinkamo gyvenimo būdo, galimai turėjusio reikšmės susirgimui ar ligos eigai. Mano supratimu, gydytojui nėra blogų ligų ir blogų pacientų: yra tik konkretus klinikinis atvejis, kuriam reikalingas konkretus chirurginis, terapinis, jeigu reikia – ir psichoterapinis ar psichiatrinis sprendimas, o ne paciento barimas dėl jo paties galimo indėlio į ligos priežastis.

Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 2

 

© 2006 Visos teisės saugomos.