Akinių atsiradimo istorija: ar Lietuvos didieji kunigaikščiai nešiojo akinius?

2017-12-14

Akiniai ar kontaktiniai lęšiai yra tapę tokia įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, kad retas kuris susimąstome apie jų atsiradimo istoriją. Vargu ar kas galėtų atsakyti į klausimą, kada akiniai atsirado dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Ar galėjo būti taip, kad kuris nors Lietuvos Didysis kunigaikštis, pavyzdžiui, Vytautas, galėjo nešioti akinius? Atrodo, neįtikėtina, tačiau pirmųjų akinių liekanų Lietuvoje jau yra radę ir mūsų archeologai. Dar niekur nepublikuotas šių radinių nuotraukas pirmieji turės progos pamatyti mūsų žurnalo skaitytojai.

 

Pirmieji akiniai nuo saulės

Akinių atsiradimo istorija siekia dar senovės pasaulį. Žmonėms optika pirmiausia siejosi su antgamtinėmis jėgomis ir astrologija. Seniausi archeologiniai optikos radiniai yra šlifuoti kristalai, rasti šiandienos Irako teritorijoje ir datuojami 1000 m. pr. m. e. Galima rasti istorinių nuorodų, kad senovės kinai jau buvo perpratę gaubtų veidrodžių savybes. XII a. Kinijoje teisėjai nešiojo iš dūminių kvarcinių kristalų pagamintus saulės akinius. Apie savybę padidinti daiktų atvaizdą arba juos matyti ryškiau buvo žinoma ir senovės Romoje. Remiantis legenda, Romos imperatorius Neronas, stebėdamas gladiatorių kovas arenoje, naudojosi specialiai nušlifuotu smaragdu, kad blokuotų saulės šviesą. Jo mokytojas filosofas Seneka buvo pastebėjęs, kad žiūrint į smulkų ir neaiškų raštą per indą, pripildytą vandens, raštas tampa stambesnis ir aiškesnis.

Nors daugeliui to meto mokslininkų, ne tik Senekai, šviesos lūžio ir lęšių principai liko nesuprantami, galima drąsiai teigti, kad akinių užuomazga tapo improvizuoti saulės akiniai. Tiesa, istoriografijoje yra nuomonių, kad akiniai regėjimui sustiprinti pradėti gaminti dar mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais, kai arabų mokslininko Ibn al Haitamo veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą. Europos mokslininkai išplėtojo šio arabo mintis, o 1267 m. pasirodžiusiame Rodžerso Bekono (Roger Bacon, 1214–1294 m.) moksliniame traktate buvo rašoma, kad, esant silpnai regai, pasinaudojus specialiai apdorotu stiklu, galima aiškiai matyti smulkų raštą.

 

Venecija – akinių tėvynė?

Savaime suprantama, kad iki tokios formos, kokios esame linkę matyti dabartinius akinius, turėjo praeiti dar ne vienas šimtmetis. Istoriografijoje dar ir šiandien aršiai ginčijamasi, ką turėtume laikyti akinių tėvyne. Nors iki šiandien istorinėje literatūroje pateikiami įvairūs išradėjų vardai ir keletas Italijos miestų laiko save akinių tėvyne, vargu ar akinių išradimas yra vieno žmogaus darbas. Manoma, kad pirmoji korekcinių akinių pora buvo išrasta Italijoje 1268–1300 m. Iš esmės tai buvo du skaitymo akmenys (didinamieji stiklai).

Vargu ar akinių išradimą galima priskirti kuriai nors vienai asmenybei. Greičiausiai kuris nors stiklo amatininkas atkreipė dėmesį į sustingusio skaidraus stiklo lašą, iš kurio gamindavo Venecijos veidrodžius, ir pastebėjo, kad jis ne tik padidina daiktus, bet ir puikiai tinka senatvinei toliaregystei koreguoti.

Manoma, kad pirmieji dokumentuoti akinių radiniai pasirodo „Dominique friar“ parašytuose „Santa Maria Novella“ leidimuose nuo 1306 m. Tuo metu Italija buvo stiklo gamybos pasaulis. Iki 1300 m. didinamasis stiklas jau buvo plačiai naudojamas. Jis buvo pagamintas iš kristalo. Tradiciniai akinių yra lęšiai pagaminti iš stiklo, tačiau pirmieji modeliai buvo pagaminti iš berilio, arba uolos, todėl buvo žinomi kaip beriliai. Terminas „brillen“ vokiečių kalba vis dar vartojamas kalbant apie akinius. Šiuo metu Trevize Šventojo Nikolo bažnyčioje Tomazo da Modenos (Tommaso da Modena) freskoje eksponuojamas pirmasis išlikęs 1352 m. akinių vaizdas.

Akiniai ilgą laiką buvo prieinami tik turtingiesiems ir gaminami tik pagal užsakymą. Neilgai trukus akiniai plačiai išplito. Tam įtakos turėjo ir Gutenbergo spausdinimo mašinos išradimas, kuri knygas pavertė prieinamas kiekvienam ir keleriopai padidino akinių paklausą. Akinių meistrų dirbtuvės atsidarė ir kituose Europos miestuose. Juos pradėjo pardavinėti keliaujantys prekeiviai. Tiesa, akinių parinkimo principas šiandien kiek pribloškia ar net verčia nusišypsoti – nešioti nuo trisdešimties, keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties metų ir pan. Kai XVII a. pradžioje pasirodė lęšiai trumparegiams, juos pradėta vadinti akiniais jauniems.

Iš pradžių lęšius tiesiog ant teksto dėdavo su rankraščiais dirbdavę senstantys vienuoliai. Taip jie galėdavo matyti raides ir žiūrinėti piešinius. Vėliau atsirado lęšis su ilga rankena, kurią buvo galima laikyti prieš akis ar virš teksto. Tai – monoklis, o pirmieji akiniai su tarpuakio lankeliu – du sujungti monokliai. XVI a. monoklis buvo tvirtinamas tarp skruosto ir viršutinio voko.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2017 Nr. 2

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.