Alergija metalams: nuo bambos dermatito iki implanto atmetimo

2018-09-20

Dr. Aistė Beliauskienė

 

Nuo bronzos amžiaus metalų gavyba ir panaudojimas yra civilizacijos raidos variklis. Dėl unikalių savybių – tvirtumo, laidumo, atsparumo aplinkos poveikiams jie sunkiai pakeičiami ir šiandien plačiai sutinkami žmogaus aplinkoje. Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai vystosi implantologija. Ortopedijoje, odontologijoje, kardiologijoje ir kitose medicinos srityse naudojami metaliniai arba metalų turintys implantai. Nors metalai sąlyginai yra biologiškai inertiški, kai kurie jų, ypač jonizuoti, metalų druskos, korozijos produktai gali sukelti sveikatos problemų. Dauguma metalų didesniais kiekiais yra toksiški, o net ir nedideliais kiekiais gali įjautrinti ir sukelti alergines ligas.

 

Metalai sukelia IV tipo, ląstelinę padidėjusio jautrumo reakciją. Įsijautrinimą metalui kontaktuojant su oda, kartais – gleivinėmis ar kitais audiniais. Metalui patekus pakartotinai į įsijautrinusį organizmą, specifiniai T limfocitai, atpažinę alergeną, gamina ir išskiria citokinus, sukeliančius uždegimą. Uždegimo mediatorių gamyba, išskyrimas ir uždegimo infiltrato formavimasis trunka kelias paras, todėl po kontakto su metalu klinikiniai simptomai pasireiškia praėjus 2–3 paroms. Retai metalai sukelia I tipo (greitąsias) padidėjusio jautrumo reakcijas – dilgėlinę, angioedemą. Įsijautrinimą lemia genetiniai veiksniai, metalo imunogeniškumas ir ekspozija.

Alergijai metalams būdinga morfologinė ir sritinė klinikinių simptomų įvairovė. Klasikiniu atveju odos sąlyčio su metalu vietoje pasireiškia dermatito simptomai – niežtinčios skaidrios pūslelės, pleiskanojančios eriteminės papulės. Kontaktui kartojantis arba užtrukus, oda sustorėja, paryškėja linijos, stiprėja pleiskanojimas, atsiranda odos įtrūkimų. Retesni morfologiniai alerginio kontaktinio dermatito variantai – purpuros tipo, lichenoidinis, pigmentinis, limfomatoidinis, granulominis. Gleivinėse matomos rausvos dėmės, papulės, plokštelės, erozijos arba plokščiąją kerpligę primenantys išbėrimai – balkšvos papulės ir pilkai balkšvas tinklelis. Alergenui patekus su maistu, gali būti virškinamojo trakto, o per kvėpavimo takus – plaučių pažeidimas.

Alerginės reakcijos į implantuose esančius metalus pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po implantacijos. Oda šalia implanto parausta, patinsta, pleiskanoja, niežti. Apie implantą vystosi aseptinis uždegimas, vargina skausmas, galima komplikacija – implanto atmetimas, protezo išklibimas.

Alergenui plintant limfagyslėmis iš patekimo vietos, odoje stebimos rausvos neaiškių ribų papulės, kartais pūslelės, daugiažiedę raudonę primenantys išbėrimai. Išbėrimų intensyvumas mažėja tolstant nuo kontakto vietos. Jei metalas patenka į kraujotaką, pasireiškia sisteminis kontaktinis dermatitas, neturintis specifinių klinikinių požymių ir dažnai primenantis kitas odos ligas: atopinį dermatitą, vaistų sukeltą išbėrimą, vaskulitą ir kt. (1 lentelė). Sisteminį kontaktinį dermatitą gali sukelti maiste ir geriamame vandenyje esantys metalai, taip pat implantų metalai, vykstant implantų dilimui ir korozijai.

 

Nikelis

Nikelis yra dažniausiai nustatomas kontaktinis alergenas. Bendrojoje populiacijoje apie 3 proc. vyrų ir 17 proc. moterų yra įsijautrinę nikeliui. Manoma, kad tarp moterų alergija nikeliui labiau paplitusi dėl dažnesnio įveriamų papuošalų nešiojimo. Nuo 2005 m. Europos Sąjungoje nikelio kiekis gaminiuose, skirtuose sąlyčiui su oda yra ribojamas, todėl anksčiau dažnų išbėrimų papuošalų, laikrodžių kontakto su oda vietose, bambos srities dermatito dėl džinsų sagų atvejų mažėja. Tačiau išvengti kontakto su nikeliu sunku – jo tebėra raktuose, monetose, įrankiuose, elektronikos prietaisuose, kosmetikoje. Sisteminis kontaktinis dermatitas gali pasireikšti gausiau suvalgius nikelio turinčio maisto. Daug nikelio yra rupiuose miltuose, kakavoje ir ankštiniuose augaluose. Alergija nikeliui gali būti ne celiakinio kviečių netoleravimo priežastimi. Dėl nikelio turinčių ortodontinių prietaisų, implantų galimos tiek vietinės alerginės reakcijos šalia metalo, tiek sisteminis kontaktinis dermatitas (2 lentelė).

 

Kobaltas

Kobaltui įsijautrinę yra apie 2 proc. žmonių. Kobaltas alerginį kontaktinį dermatitą sukelia po odos kontakto su papuošalais, odos gaminiais, kosmetika. Kobalto ir chromo lydiniai naudojami dantų implantams, sąnarių protezams gaminti (2 lentelė). Šiuolaikiniuose sąnarių protezuose sąnariniai besitrinantys paviršiai yra padengiami polietileno ar kitu nemetaliniu sluoksniu, taip sumažinamas metalo dilimas, patekimas į aplinkinius audinius ir kraują, kartu ir alergijos rizika. Įsijautrinusiems asmenims, ypač sergant vezikuliniu rankų dermatitu, simptomai gali paūmėti suvalgius daug kobalto turinčių maisto produktų: galvijų kepenų, braziliškų riešutų, ankštinių, šokolado, sojos ir kt.

 

Chromas

Metalinis chromas nesukelia alergijos, tačiau chromo druskos (chromatai), ypač šešiavalenčio chromo – stiprūs alergenai. Bendrojoje populiacijoje įsijautrinimo chromui paplitimas yra 0,8 proc. Chromatų yra cemente, odos gaminiuose. Vykstant chromo turinčių implantų dilimui, korozijai, alerginių reakcijų rizika taip pat didėja. Chromo sukeltas alerginis kontaktinis dermatitas dažniausiai pasireiškia plaštakose ir pėdose, yra ilgai trunkantis ir sunkiau gydomas nei kiti dermatitai. Retai maisto papilduose esantis chromas (chromo pikolinatas, chromo chloridas) sukelia sisteminį kontaktinį dermatitą.  

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 5

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.