Amerika nesuviliojo: žinios ir patirtis buvo skirtos Lietuvai...

2017-05-03

Nuolatinė kova su reumatinėmis ligomis – viena pagrindinių žmogaus neįgalumo, nedarbingumo ir labai nemielo gyvenimo priežasčių gydytojai reumatologei, Vilniaus universiteto profesorei, VUL Santariškių klinikų Reumatologijos centro vadovei Irenai Butrimienei – įprastas kasdienis darbas... Nuo ryto iki vakaro, nuo savaitės pradžios iki pabaigos... Visiškas atsidavimas ir ištikimybė pasirinktai profesijai, kasdienis tobulėjimas, naujų specialistų rengimas ir nuolatinė pagalba kiekvienam sergančiajam. Ir būtinai – suteikiama viltis. Kas patyrusiai medikei padėjo nutiesti tokį kelią? Ar lengva juo eiti? Profesorė I. Butrimienė mielai sutiko atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

 

Jūsų mama Eugenija Padleckienė dirbo medicinos seserimi Akių ligų kabinete, buvo labai mylima ir gerbiama pacientų, visų tų žmonių, kuriems bent kartą buvo pagelbėjusi… Ar mamai reiškiama didžiulė žmonių pagarba ir lėmė Jūsų pasirinkimą tapti gydytoja?

Kad būsiu daktarė – žinojau, kiek save atsimenu. Mano šviesios atminties mama buvo medikė iš pašaukimo – visų gailėjo, visiems padėjo, į visus prašymus atsiliepdavo. Ir tas mano suvokimas, kad ji yra medikė, gelbsti žmones, kad yra labai vertinama, tarsi įtikino, jog moteris ir turi būti tokia. Giminėje daugiau medikų nebuvo, tad galiu drąsiai teigti, jog mama manyje subrandino tokią mintį. Kai nusprendžiau tapti gydytoja, mama stengėsi iš paskutiniųjų – samdė korepetitorius, darė viską, kad iš provincijos atvykus į sostinę būtų lengviau įstoti. Deja, pirmas bandymas įstoti į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą nepavyko. Nors egzaminus išlaikiau gerai, pritrūko vieno balo... Draugė siūlė rašyti apeliaciją. Deja... Nors tada galvojau, jog niekada į mediciną neįstosiu, rankų nenuleidau. Siekdama pakeisti savo socialinę padėtį, ėjau dirbti į kolūkį. Antras bandymas pavyko – 1978 metais įstojau į Vilniaus universitetą.

 

Turbūt neneigsite, jog medicinos studijos nebuvo lengvos. Ar niekada nesusimąstėte, jog pasirinkusi gydytojo profesiją, o vėliau – reumatologės specializaciją, pasukote ne tuo gyvenimo keliu?

Pirmame kurse mokytis buvo be galo sunku, bet aš labai stengiausi, norėjau gauti stipendiją, bijojau iškristi... Ir net pati nustebau, kai labai gerai išlaikiau egzaminus. Tiesa, ir toliau mano žinios buvo vertinamos tik geriausiais pažymiais. Niekada nekeičiau nuomonės dėl savo sprendimo. Kai prof. Alfonsas Matulis į mokslinį institutą rinkosi gabius, motyvuotus žmones, patekau lengvai. Tuomet pagrindinė Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinių tyrimų Instituto (EKMI ) prie SAM kryptis buvo reumatologija. Pradėjau mokslinį darbą šioje srityje. Jis man buvo ypač svarbus dar greičiausiai ir dėl to, kad mano mamytė tuo metu susirgo reumatoidiniu artritu. Atrodė, tarsi Dievas mane nukreipė šiuo keliu. Tiesa, tenka pripažinti, jog tais laikais reumatologijoje pažangos buvo mažai.

Baigusi Vilniaus universitetą ir tapusi gydytoja, iškart stojau į aspirantūrą. Kadangi norėjau gydyti žmones, ėjau savanoriškai, neatlygintinai dirbti į Reumatologijos skyrių. Ir taip dirbau nuo 1984 iki 1993 metų. Niekaip nesuvokiu dabartinių rezidentų, kurie nenori budėti, nes „neapsimoka“. Tada pragyvenau iš aspirantės stipendijos – gaudavau po 100 rublių per mėnesį...

 

Gyvenimas Jums buvo pasiūlęs rimtą galimybę įsitvirtinti Amerikoje, bet Jūs ja nepasinaudojote...

Kai baigiau aspirantūrą ir apgyniau disertaciją, atsirado galimybė išvažiuoti į Ameriką. Atsidūriau Filadelfijos universitete, patekau pas ypatingą mokytoją – profesorių R. Šumacherį. Metus stažavausi mokslinėje laboratorijoje dirbdama mikrokristalinių artritų srityje ir du kartus per savaitę dalyvaudavau jo klinikinėse pacientų konsultacijose. Kadangi viskas gerai sekėsi, profesorius įtikinėjo mane pasilikti Amerikoje ir toliau tobulėti, kaupti žinias bei patirtį. Buvo 1991 metai, ypatingas laikotarpis mūsų valstybei, tam tikri santykiai klostėsi ir šeimoje... Tuo metu jaučiausi daug išmokusi ir labai norėjau šias žinias bei patirtį pritaikyti Lietuvoje, imtis permainų. Dėl to ir nenorėjau ten likti. Be to, esu Lietuvos patriotė – taip mane išauklėjo tėvai. Taigi, pasibaigus stažuotei, išvykau atgal į tėvynę. Vėliau, gal po kokių 5-erių metų į Lietuvą skaityti paskaitos atvykęs prof. R. Šumacheris prisipažino visą šį laiką tikėjęs, kad aš apsispręsiu grįžti. Ir tik dabar supratęs, jog aš savo sprendimo nekeisiu, tad liepsiąs išnešti man laikytą darbo stalą...

Grįžus į Lietuvą man buvo sugrąžintas jaunesniosios mokslinės bendradarbės statusas EKMI, ir vėl pradėjau dirbau gydytoja reumatologijos skyriuje.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 10

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.