Amžinės geltonosios dėmės degeneracijos diagnostika ir gydymas

2018-09-19

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) – tai amžiaus nulemtas tinklainės centrinės srities – geltonosios dėmės (gr. macula) pažeidimas, lydimas ženklaus ir negrįžtamo centrinio regėjimo praradimo. Liga visada pažeidžia abi akis, tačiau jų pažeidimai gali būti skirtingo intensyvumo. AGDD yra dažniausia vyresnių nei 50 metų amžiaus žmonių silpnaregystės priežastis.

 

Ankstyvose amžinės geltonosios dėmės degeneracijos stadijose po tinklainės pigmentiniu epiteliu (TPE) ir Brucho membrana pradeda kauptis lipidų sankaupos, atsiranda drūzos, o TPE ląstelių morfologiniai pokyčiai pasireiškia kaip hiper- ar hipopigmentacija geltonojoje dėmėje. Kai kuriems žmonėms liga vystosi lėtai, bet kartais ji gali progresuoti ir labai greitai. Vėlyvoji AGDD gali būti dviejų formų – neovaskulinė (eksudacinė, šlapia) ir atrofinė (sausa), abi jos sukelia žymų regėjimo pablogėjimą. Neovaskulinė amžinė geltonosios dėmės degeneracija (nAGDD) pasireiškia naujadarių kraujagyslių augimu iš gyslainės per Brucho membraną po pigmentiniu epiteliu ar neurosensorine tinklaine.

Daugelį metų nebuvo jokio nAGDD gydymo, o vėliau mėginant taikyti lazerfotokoaguliaciją, chirurgiją ar fotodinaminę terapiją nAGDD gydymui pavykdavo tik pristabdyti proceso progresavimą, tačiau regėjimas nepagerėdavo. Tik pastarąjį dešimtmetį intravitreininės kraujagyslių endotelio augimo faktorių antagonistų (anti-KEAF) farmakoterapijos proveržis ir sėkmė pakeitė ne tik tinklainės ligų gydymą, bet ir padarė perversmą oftalmologijoje. Tinklainė, kaip ir centrinė nervų sistema, negali regeneruoti, todėl iš gydymo buvo tikimasi tik ligos stabilizacijos. O anti-KEAF taikymas įgalino ne tik sustabdyti regos praradimą 90 proc., bet ir pagerinti regėjimo aštrumą trečdaliui pacientų.

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija ir toliau aktyviai tyrinėjama, gaunami nauji duomenys apie patologinę fiziologiją, klinikinį fenotipą, ligos progresavimo žymenis, naujus gydymo būdus ar gydymo režimus. AGDD yra kompleksinė liga, kurią sąlygoja amžiniai pokyčiai, susiję su genetiniais ir aplinkos veiksniais, oksidaciniu stresu, lipidų apykaitos sutrikimais ir uždegiminiu atsaku į lokalų ląstelės pažeidimą. Todėl jos gydymas turi būti kompleksinis ir individualus, nukreiptas į įvairius ligos progresavimą skatinančius veiksnius. 

 

Epidemiologija

 

AGDD yra dažniausia išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojų aklumo priežastis ir pagrindinė priežastis, sukelianti vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių aklumą. Jungtinių Tautų ekspertų duomenimis, pasaulyje dabar yra 20–25 mln. sergančiųjų AGDD. Šios ligos paplitimas svyruoja nuo 0,2 proc. tarp 55–64 metų asmenų iki 13 proc. tarp vyresnių nei 85 metų asmenų (Friedman, 2004; Augood, 2006). Neovaskulinė AGDD forma sudaro tik 20 proc. visų AGDD atvejų, tačiau ji yra net 90 proc. aklumo atvejų priežastis.

 

Klasifikacija

 

Pagal tarptautinę klasifikaciją pradinė AGDD nustatoma, kai yra minkštos neapibrėžtos drūzos arba retikulinės drūzos, arba pigmentacijos sutrikimai ir minkštos neapibrėžtos drūzos, jeigu nėra vėlyvosios AGDD požymių.

Vėlyvųjų stadijų AGDD skiriama į „sausą“ ir „neovaskulinę, arba eksudacinę“ AGDD.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 6

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.