Ankstyvos periferinės arterijų ligos diagnostikos reikšmė

2017-09-20

Dr. Edita Mašanauskienė

LSMU MA Vidaus ligų klinika

 

Apatinių galūnių periferinių arterijų liga (PAL) yra dažna kraujotakos sutrikimo problema, dėl kurios, susiaurėjus kraujagyslių spindžiui, sutrinka kraujo pratekėjimas į galūnes. Diagnozuota PAL rodo išplitusią aterotrombozę, dažniausiai iš pradžių aptinkami inkstų, apatinių galūnių bei žarnyno kraujotakos pažeidimai.

Naujausi duomenys rodo, kad PAL paplitimas JAV išaugo 8,5 mln. sergančiųjų, liga jaunėja ir aptinkama jau 40-mečiams [1]. Susirgimų PAL skaičius ryškiai padaugėja tarp vyresnių nei 70 metų žmonių. Roterdamo studijos duomenimis, PAL buvo nustatyta tik 10 proc. 55–59 metų tiriamųjų, tačiau tarp vyresnių nei 85 metų tiriamųjų jos paplitimas siekė iki 60 proc. [2]. Taigi amžius turi įtakos PAL vystymuisi: kuo jaunesniame amžiuje pasireiškia PAL simptomai, tuo blogesnės klinikinės baigtys. Mirtingumas siejamas su PAL progresavimu, sunkumo laipsniu. Apa­tinių galūnių, blauzdos ir šlaunies raumenų „ramybės“ skausmai, dėl kraujotakos sutrikimų atsirandančios apatinių galūnių žaizdos, gangrena bei galūnės praradimas rodo labai pavojingą galūnės išemiją. PAL – stiprus bendrojo mirtingumo prognozės požymis. Keliuose tyrimuose, apimančiuose dešimties metų laikotarpį, nurodoma, kad mirtingumo gradientas išauga atitinkamai mažėjant kulkšnies-žasto indeksui (KŽI): KŽI >0,85 (20 proc. mirtingumas), KŽI 0,4–0,85 (50 proc.) ir KŽI

 

Periferinių arterijų ligos simptomai

 

Tyrimuose aprašoma, kad daugelis pacientų, kuriems buvo nustatyta PAL, nenurodė tipinių protarpinio šlubavimo simptomų arba skundėsi su sąnarių ligomis nesisijusiais skausmais (atipinis skausmo pobūdis ar iš viso neturėjo jokių skundų) [4, 5, 6]. Skausmas yra vienas dažniausių simptomų, priverčiančių pacientus nutraukti fizinę veiklą (ėjimą) ir padaryti kelių minučių pertrauką. Pacientai skundžiasi raumenų skausmais, raumenų mėšlungiu, kurie dažniausiai atsiranda fizinio krūvio metu, kojų pėdų ir pirštų šalimu, skausmais, skausmais naktį, odos spalvos pokyčiais, opų atsiradimu. Pacientai mažina fizinį aktyvumą, lėtina ėjimo greitį. Taip prisitaikydami jie sumažina simptomų pasireiškimą. Dalis pacientų klysta manydami, jog skausmas kojose atsiradęs dėl kitų priežasčių. Dažnai galvojama apie artritą ir „amžiui būdingus sąnarių-raumenų sustingimo“ požymius. Sergančiųjų CD apibūdinami skundai vertinami kaip neuropatija. PAL greičiausiai aptinkama tada, kai pacientas skundžiasi atsiradusiais protarpinio šlubavimo simptomais ar komplikacijomis. Minėti simptomai iš pradžių apima blauzdas, vėliau, išeminiam procesui progresuojant, šlaunis ir sėdmenis. Reikėtų atsižvelgti ir į tokias būsenas, kaip ūminę emboliją, giliųjų bei paviršinių venų trombozę, „neramių kojų sindromą“, sisteminį vaskulitą, naktinį kojų raumenų mėšlungį, raumenų ar sausgyslių tempimą [7, 8].

Nemažai daliai pacientų liga yra besimptomė, simptomų buvimas priklauso nuo individualaus paciento, jo aktyvumo (vyresnio amžiaus, lėtinių ligų). Yra duomenų, kad net 88 proc. pacientų PAL gali būti besimptomė [9]. Tai dar viena priežasčių, dėl kurios dažnai diagnozuojama jau išplitusi galūnių išemija nesant protarpinio šlubavimo simptomų. Pavyzdžiui, paciento KŽI

Klasikinis protarpinis šlubavimas – tai simptomai kojose, tokie kaip raumenų silpnumas, greitas kojų nuovargis, skausmas, traukuliai, kurie atsiranda einant ir sumažėja pailsėjus 10 min. Būdingi protarpinio šlubavimo simptomai pasireiškia 1/3 pacientų, sergančių PAL. Svarbu ir tai, jog kitiems pacientams gali pasireikšti atipiniai PAL simptomai, t. y. sumažėja gebėjimas nueiti ilgesnį atstumą, sulėtėja ėjimo tempas [11, 12]. Pacientai, sergantys lėtiniu širdies nepakankamumu, dekompensuotomis plaučių ligomis, skeleto ir raumenų ligomis, arba pacientai, kuriems dėl kokių nors priežasčių yra ribojimas judėjimas, protarpinio šlubavimo simptomų gali nejausti.

Klinikiniai tyrimai, apimantys dideles gyventojų grupes, pateikia gan įtikinamus rezultatus, kad per pastaruosius 40 metų tik 25 proc. pacientų, kuriems buvo diagnozuotas protarpinis šlubavimas, būklė per metus labai pablogėja. Simptomų stabilizavimasis siejamas su kolateralių išsivystymu, išeminio raumens metaboline adaptacija arba paciento gebėjimu pakeisti eiseną. Šiuo atveju į darbą įtraukiamos neišeminės raumenų grupes. Kitai grupei pacientų (25 proc.), besiskundžiančių protarpiniu šlubavimu, klinikinis pablogėjimas dažniausiai pasireikšdavo pirmaisiais metais po diagnozės nustatymo. 2–3 proc. pacientų pablogėjimas pastebėtas po kelerių metų. Šio simptomo kaita dažniausiai priklauso nuo paciento suvokimo apie savo funkcinę būklę, o gebėjimas nueiti tam tikrą atstumą paprastai trumpėja nuolat [13].

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.