Antrosios kartos antihistamininiai vaistai. Poveikio ypatumai: kada ir kaip?

2017-10-31

Antihistamininiai vaistai yra vieni dažniausiai klinikinėje praktikoje vartojamų vaistų. Dauguma jų yra palyginti gerai toleruojami, tačiau tik naujųjų, vadinamųjų antrosios kartos, antihistamininių vaistų, saugumas išsamiai tyrinėtas ir įvertintas. Antihistamininiai vaistai nėra vienodi ar ekvivalentiški, todėl vieni ar kiti gali būti tinkamesni ar vengtini kai kuriems pacientams.

 

Antihistamininiai vaistai palyginti mažai tyrinėti tam tikromis klinikinėmis aplinkybėmis, kaip antai esant:

  • inkstų ar kepenų nepakankamumui;
  • komorbidinėms būklėms (pavyzdžiui, sergant širdies ligomis);
  • vyresniam amžiui ar pediatrijos praktikoje;
  • kai kurioms fiziologinėms būklėms (nėštumo, laktacijos periodu).

Svarbus vertinimo aspektas – žinoti antihistamininio vaisto metabolizmo ir sąveikos su kitais vaistais ypatumus, nes tai padeda prognozuoti šių vaistų klinikinį efektą ir galimus nepageidaujamus šalutinius poveikius.

Antihistamininio vaisto klinikinis efektas ir farmakologinė sąveika daug priklauso nuo vaisto metabolizmo ir ekskrecijos. Antihistamininiai vaistai, kurie mažai ar visiškai nemetabolizuojami, turi pranašumo, nes mažiau sąveikauja su kitais paciento vartojamais vaistais, taip pat jų farmakokinetika mažiau priklauso nuo individualių paciento organizmo ypatumų.

Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi farmakokinetikos, klinikinio poveikio ir saugumo aspektai dažniausiai vartojamų antrosios kartos antihistamininių vaistų: bilastino, desloratadino, ebastino, feksofenadino, levocetirizino, mizolastino ir rupatadino.

 

Farmakokinetika

 

  • Desloratadinas yra aktyvusis savo pirmtako loratadino metabolitas, o levocetirizinas – aktyvusis cetirizino enantiomeras. Desloratadinas intensyviai metabolizuojamas kepenyse, jo aktyvusis metabolitas 3-hidroksidesloratadinas kliniškai mažiau aktyvus nei desloratadinas. Desloratadiną metabolizuojantis fermentas (ar fermentai) nėra žinomas, manoma, kad jis (jie) priklauso citochromo P450 sistemai. Desloratadinas vienodomis dalimis pašalinamas iš organizmo su šlapimu ir fekalijomis (atitinkamai 45 ir 47 proc.).
  • Bilastinas, eksperimentinių tyrimų duomenimis, nemetabolizuojamas žarnyne ir kepenyse. Išgėrus 20 mg bilastino, apie 2/3 dozės nemetabolizuotu pavidalu aptinkama fekalijose, o 1/3 – šlapime.
  • Išgertas ebastinas jau per pirmą apykaitos ciklą beveik visiškai verčiamas į aktyvųjį metabolitą carebastiną. Kepenyse ebastinas metabolizuojamas dalyvaujant citochromo P450 fermentų sistemai (specifiniams fermentams CYP3A4, CYP2J, CYP4F). Apie 66 proc. išgerto ebastino kiekio pašalinama per inkstus su šlapimu.
  •  Feksofenadinas yra terfenadino svarbiausias metabolitas. Feksofenadinas mažai metabolizuojamas kepenyse (tik 5 proc. išgertos dozės), daugiausia šalinamas su fekalijomis (80 proc.), nedaug – su šlapimu (11 proc.).
  •  Levocetirizinas mažai metabolizuojamas (apie 14 proc. išgertos dozės): apie 85 proc. pašalinama su šlapimu, 13 proc. – su fekalijomis.
  • Mizolastinas intensyviai metabolizuojamas kepenyse (>65 proc.) gliukuronizacijos būdu dalyvaujant fermentams gliukuronoziltransferazėms, taip pat izofermentui CYP2D6. Apie 84–95 proc. išgertos vaisto dozės pašalinama su išmatomis, 8–15 proc. – su šlapimu.
  • Geriamasis rupatadinas presistemiškai metabolizuojamas ir biotransformuojamas oksidacijos būdu: susidaro įvairių rupatadino metabolitų, kai kurie jų pasižymi antihistamininiu aktyvumu. Tyrimais in vitro nustatyta, kad CYP3A4 yra svarbiausias rupatadino transformacijos izofermentas. Išgertas rupatadinas pašalinamas daugiausia su fekalijomis (60,9 proc.) ir šlapimu (34,6 proc.), tik labai maža vaisto dalis išsiskiria iš organizmo nemetabolizuoto.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.