Arterinės hipertenzijos gydymas – poveikis ne tik kraujospūdžiui, bet ir uždegimui bei metabolizmui

2018-06-26

Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip ir daugelyje kitų industrinių šalių, padidėjusį kraujospūdį (arterinę hipertenziją) turi ~ 1 iš trijų suaugusių žmonių. Visiškai įrodyta, kad arterinė hipertenzija (AH) yra vienas svarbiausių modifikuojamųjų veiksnių, didinančių išeminės širdies ligos, širdies ir inkstų nepakankamumo, insulto riziką. AH gydyti dabar vartojami 6 farmakologinių klasių vaistai, jie turi poveikio savitumų, todėl parenkami atsižvelgiant į ligos eigą ir sunkumą, gretutines ligas, individualų atsaką, šalutinius poveikius ir toleravimą.

 

Nepaisant didelių farmakoterapijos pasirinkimo galimybių, AH kontrolė vis dar nėra patenkinama populiacijos mastu, nes 1–2 iš trijų AH sergančių ir antihipertenzinių vaistų vartojančių žmonių nepasiekiama patikimo ilgalaikės kraujospūdžio kontrolės. Gerai kontroliuoti AH trukdo daugelis veiksnių: blogas vaistų vartojimo drausmingumas, paskirto gydymo režimo nepaisymas, pacientui suteiktos informacijos ir žinių apie AH gydymą stoka, klinikinė inercija, intensyvaus antihipertenzinio gydymo baimė ir kt.

Paskutiniojoje AH gydymo gairių redakcijoje nurodoma, kad dauguma (>70 proc.) AH sergančių pacientų turėtų būti gydomi dviejų ar daugiau antihipertenzinių vaistų deriniais norint pasiekti ir išlaikyti gerą kraujospūdžio kontrolę. AH gydymą palengvina fiksuoti 2–3 vaistų deriniai vienoje tabletėje, nes juos pacientai noriau ir geriau vartoja, o tai užtikrina geresnius ilgalaikės AH kontrolės rezultatus. Nustatyta, kad, lyginant su atskirai vartojamais 2–3 vaistais, fiksuotų dozių deriniai:

  • aktyviau mažina padidėjusį kraujospūdį;
  • sukelia mažiau šalutinių nepageidaujamų poveikių ir geriau toleruojami.

Dabar klinikinėje praktikoje vartojami įvairių klasių vaistų fiksuotų dozių deriniai, vieni veiksmingiausių ir populiariausių susideda iš angiotenzino receptorių blokatoriaus (ARB) (sartano) ir kalcio kanalų blokatoriaus (KKB) dihidropiridino. Jie aktyviai mažina padidėjusį kraujospūdį, sinergiškai papildo vienas kito poveikio mechanizmą, amortizuoja ir lengvina nepageidaujamus vienas kito efektus. ARB mažina KKB sukeliamą kulkšnių edemą, veikia potencijuojamai pleotropiškai, pavyzdžiui, gydant sergančiųjų cukriniu diabetu AH ir, didina audinių jautrumą insulinui, mažina prieširdžių virpėjimo naujų epizodų riziką, kairiojo skilvelio hipertrofiją.

G. Derosa ir bendr. palygino dviem skirtingoms klasėms priklausančių vaistų – olmesartano (ARB) ir amlodipino (KKB), vartojamų fiksuotų dozių deriniu arba atskirai (monoterapija), antihipertenzinį veiksmingumą, poveikį lipidų profiliui, insulino jautrumui ir uždegimui (biožymenų omentino ir chemerino ir didelio jautrumo C reaktyviojo baltymo (dj-CRB) koncentracijai).

Atsitiktinių imčių tyrime dalyvavo 276 AH sergantys pacientai. Suskirstyti į tris grupes, jie 12 mėnesių vartojo:

  • olmesartano 20 mg/d. arba
  • amlodipino 10 mg/d. arba
  • olmesartano/amlodipino (O/A) fiksuotą derinį (20/5 mg/d.) vienoje tabletėje (Sanoral).

Nuo kitų ARB klasės preparatų olmesartanas skiriasi tuo, kad tvirčiau jungiasi prie angiotenzino I receptorių, todėl jo antihipertenzinis poveikis stipresnis. Ryškiu antihipertenziniu aktyvumu pasižymi ir amlodipinas: išplečia periferines arterioles ir sumažina sisteminį kraujospūdį.

Tyrime buvo įvertinti šie parametrai:

  • paciento kūno svoris;
  • kūno masės indeksas;
  • sistolinis ir diastolinis kraujospūdis;
  • plazmos gliukozė nevalgius (PGN);
  • plazmos insulinas nevalgius (PIN);
  • lipidograma;
  • omentino ir chemerino koncentracija;
  • didelio jautrumo C reaktyviojo baltymo koncentracija (dj-CRB).

Numatyti parametrai buvo įvertinti tyrimo pradžioje, vėliau po 6 ir 12 mėnesių. Likus 2 sav. iki tyrimo pradžios visi pacientai nutraukė anksčiau taikytą antihipertenzinį gydymą.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.