Automatinis insulino boliuso patarėjas

2017-06-19

Eksperto požiūris į tęstinę poodinę insulino infuziją (CSII) ir automatinius boliuso patarėjus

Viso pasaulio sveikatos priežiūros organizacijos, farmacijos ir medicinos įrangos gamintojai bei politikai deda didžiules pastangas, stengdamiesi pagerinti cukrinio diabeto gydymo efektyvumą. Deja, kol kas nė viena Europos Sąjungos šalis nėra iki galo pasiekusi užsibrėžtų cukrinio diabeto kontrolės tikslų.

Akivaizdus paprastų, veiksmingų ir ekonomiškai pagrįstų šios situacijos sprendimo būdų poreikis. Vienas būdų, galinčių pagerinti cukrinio diabeto kontrolės kokybę, – vadinamieji automatiniai insulino boliuso patarėjai (angl. sutr. ABC): klinikiniai tyrimai rodo, kad automatinių boliuso patarėjų taikymas gali reikšmingai pagerinti cukrinio diabeto gydymo rezultatus. Cukrinio diabeto ekspertė profesorė Kirsten Norgaard satelitiniame „Roche“ simpoziume (2016 m. Lietuvos endokrinologų konferencijoje Klaipėdoje) išdėstė savo požiūrį apie automatinių boliuso patarėjų taikymą gydant cukrinį diabetą.

 

Kai 1922 metais buvo atrastas insulinas, daugelis ekspertų tikėjo, kad cukrinio diabeto gydymo dilema bus išspręsta visiems laikams. Nors insulino atradimas yra vienas didžiausių diabetologijos laimėjimų, stabili glikemijos kontrolė individualių tikslinių parametrų ribose išlieka dideliu iššūkiu. Tyrimai rodo, kad tik 43 proc. sergančiųjų cukriniu diabetu pavyksta pasiekti tikslinių glikozilinto hemoglobino (HbA1C) reikšmių.

Šis faktas ypač nuviliantis, turint omenyje 1986 m. paskelbtus žinomo tyrimo DCCT (angl. Diabetes Control and Complications Trial) rezultatus, kurie rodo tiesioginę priklausomybę tarp padidėjusio HbA1C ir tokių antrinių cukrinio diabeto komplikacijų, kaip retinopatija, mikroalbuminurija, albuminurija, klinikinė neuropatija. Nustatyta, kad HbA1C padidėjus nuo 7 iki 9 proc., retinopatijos rizika padidėja 3 kartus, be to, reikšmingai išauga širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų ir mirčių dažnumas. Turint šiuos faktus prieš akis kyla natūralių klausimų: kodėl pacientams nepavyksta pasiekti personalinių glikemijos kontrolės tikslų? Kaip spręsti šias problemas?

 

Kodėl nepavyksta pasiekti cukrinio diabeto kontrolės tikslų

Viena priežasčių, kodėl nepavyksta pasiekti cukrinio diabeto kontrolės tikslų, yra pati šios lėtinės ligos kilmė, reikalaujanti, kad jos priežiūrai pacientas skirtų pakankamai laiko ir pastangų, būtų motyvuotas ir turėtų reikiamų žinių ir įgūdžių valdyti savo ligą. Vis dėlto pacientui laikytis šių reikalavimų daugelį metų, kiek trunka liga, yra didelis iššūkis, taigi natūralu, jog nukrypstama nuo optimalios cukrinio diabeto kontrolės kriterijų. Daugeliu atvejų ilgainiui tai virsta klinikine inercija, kuri lemia glikemijos kontrolės praradimą, tuo tarpu visiškai paprasti sprendimai gali padidinti daug laiko atimančių ir (arba) sudėtingų cukrinio diabeto savikontrolės žingsnių efektyvumą. Vienas tokių būdų – tikslus insulino dozavimas, kuris idealiai atitiktų (imituotų) fiziologinę stabilią bazinę insulino sekreciją ir papildomą boliusą, kompensuojantį angliavandenių suvartojimą. Šis uždavinys iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai išsprendžiamas, bet, turint omenyje sudėtingus cirkadinius insulino sekrecijos ritmus, paciento patiriamą stresą, ligas, automatinių insulino dozavimo sistemų poreikis yra akivaizdus.

 

Tęstinės poodinės insulino infuzijos sistemos

Kalbant apie potencialius šios problemos sprendimo būdus, pirmiausia reikia paminėti tęstinės poodinės insulino infuzijos sistemos (CSII) sukūrimą. Tęstinė poodinė insulino infuzijos sistema imituoja fiziologinį ir greitą insulino tiekimą atsižvelgiant į metabolinius organizmo poreikius, taip pat turi kitų privalumų: sudaro galimybę vartoti tik trumpo veikimo insulino analogus, išvengti poodinių insulino sankaupų, o insulino absorbciją daro labiau prognozuojamą. Tyrimai rodo, kad taikant tęstinę poodinę insulino infuzijos sistemą pagerėja klinikinė cukrinio diabeto eiga, pacientų gyvenimo kokybė, sumažėja HbA1C, suretėja sunkių hipoglikemijų ir sumažėja ilgalaikių vėlyvųjų komplikacijų rizika. Prof. K. Norgaard nuomone, kai kurių autorių teiginiai, esą tęstinė poodinė insulino infuzijos sistema turi trūkumų, kaip antai, liga padaro „labiau matomą“ aplinkinių, gali padidinti ketoacidozės riziką ir cukrinio diabeto kontrolės kaštus, lengvai paneigiami cukrinio diabeto kontrolės specialistų, kurie prižiūri belaidžių tęstinių poodinių insulino infuzijos sistemų tiekimą. Tyrimai rodo, kad naudojant tęstinę poodinę insulino infuzijos sistemą ketoacidozių ir ilgalaikių komplikacijų dažnumas, atvirkščiai, sumažėja. Prof. K. Norgaard pabrėžia, kad tęstinės poodinės insulino infuzijos sistemos taikymo sėkmė, efektyvumas labai priklauso nuo visos cukrinio diabeto gydymo komandos darbo, nuo to, kaip efektyviai insulino pompos duomenys panaudojami gydymui optimizuoti, rūpestingos pacientų atrankos, paciento gebėjimo interpretuoti struktūrinius kraujo gliukozės testų rezultatus, parinkti insulino dozę atsižvelgiant į suvartojamų angliavandenių kiekį.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas. Ekspertų rekomendacijos“. 2016/2017 Nr. 2

 

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.