Diabetinė gastroparezė: priežastys, klinika ir gydymas

2018-01-25

Gastropareze vadinama patologinė būklė, pasireiškianti skrandžio retencija ir ne gastrointestiniais simptomais. Svarbiausias objektyvus gastroparezės požymis – užtrukęs skrandžio ištuštinimas nesant mechaninės obstrukcijos. Dažniausiai pasitaiko diabetinė, idiopatinė ir pooperacinė (chirurginė) gastroparezė. Sutrikusio skrandžio ištuštinimo simptomais gali pasireikšti ir kai kurios kitos ligos.

 

Gastroparezė yra gan paplitusi patologija. Antai JAV ji nustatyta iki 4 proc. gyventojų. Gastroparezė dažniausiai pasireiškia lengvais intermituojančiais simptomais: šleikštuliu, pykinimu, greitu sotumo ir pilnumo jausmu pavalgius (postprandinis pilnumas). Kartais gastroparezė būna sunki: pasireiškia intensyviu pykinimu, nesulaikomu vėmimu, dėl kurio pacientą tenka stacionarizuoti. Apskaičiuojama, kad sunkia gastropareze sergančio ligonio gydymas stacionare atsieina 7000 JAV dolerių per mėnesį.

 

Etiologija

Dažniausiai pasitaiko idiopatinė (neaiškios kilmės) gastroparezė (35,6 proc., iš jos povirusinė – apie 8,2 proc.), retesnės diabetinė (28,8 proc.), pooperacinė (13,0 proc.), parkinsoninė (7,5 proc.), vaskulinė kolagenozinė (4,8 proc.), intestinė pseudoobstrukcinė (4,1 proc.), mišrios kilmės (apie 6 proc.). Retai pasitaiko kitokios etiologijos gastroparezė: autoimuninė, paraneoplastinė, neurologinė. Gastroparezė dažniausiai prasideda ~ 34 m. amžiuje, 82 proc. pacientų – moterys.

 

Klinika

Kliniškai gastroparezė pasireiškia simptomų kompleksu:

  • 93 proc. pacientų skundžiasi pykinimu, šleikštuliu;
  • 86 proc. – greito pasisotinimo, epigastriumo pilnumo jausmu valgant;
  • 68 proc. – vėmimu;
  • 46–89 proc. – pilvo skausmu.

 

Kai kuriuos pacientus vargina rėmuo, rūgštaus skrandžio turinio atpylimai (dėl stemplės apatinio rauko disfunkcijos), pilvo pūtimas, gurguliavimas. Gastroparezė dažniausiai nesukelia mitybos nepakankamumo, dauguma gastropareze sergančių pacientų turi antsvorio ar būna nutukę, retai kada sulysę.

 

Gastroparezė skiriama į sunkumo laipsnius:

  • I laipsnio (lengva) gastroparezė: simptomai intermituojantys, lengvai kontroliuojami nemedikamentinėmis priemonėmis (kūno svorio sunorminimas, dietos modifikacija, nevartoti skrandžio motoriką slopinamųjų vaistų).
  • II laipsnio (kompensuota: vidutinio sunkumo simptomai, pacientą kartais tenka gydyti stacionare, simptomams slopinti reikalingi prokinetikai, antiemetikai).
  • III laipsnio (skrandžio nepakankamumas): medikamentinis gydymas mažai veiksmingas arba neveiksmingas, ryškus mitybinis ir hidratacijos sutrikimas, pacientą dažnai tenka gydyti stacionare ar skubios pagalbos skyriuje intravenine skysčių ir vaistų terapija, skiriamas enterinis ir parenterinis gydomasis maitinimas, kartais taikomas endoskopinis ar chirurginis gydymas.

 

Sutrikusi, sulėtėjusi skrandžio turinio slinktis (evakuacija) sudaro prielaidas formuotis fitobezoarams. Bezoarai – tai standūs konkrementai, susidarę skrandyje iš nesuvirškinto maisto liekanų (skaidulų, žievelių, uogų kauliukų ir kt.). Fitobezoarai gali sunkinti gastroparezės simptomus, sukelti skrandžio išopėjimą, plonųjų žarnų obstrukciją, kartais netgi skrandžio perforaciją.

Bezoarai iš skrandžio šalinami endoskopiškai susmulkinti, tirpdomi virškinimo fermentais (skiriama papino, celiuliozės, N acetilcisteino). Parenkamas maistas, turintis mažai nesuvirškinamų ingredientų.

Gastroparezė neretai pasitaiko sergant cukriniu diabetu. Dėl sutrikusio skrandžio turinio ištuštinimo pakinta maisto slinktis virškinimo traktu, neigiamai paveikiama glikemijos kontrolė, padidėja sunkios hiperglikemijos ar hipoglikemijos rizika.

 

Diabetinė gastroparezė

Cukrinis diabetas – dažniausia sisteminės gastroparezės priežastis. Vieno populiacinio tyrimo duomenimis, viršutinės virškinimo trakto dalies simptomais skundėsi 18 proc. cukriniu diabetu sergančių ligonių, t. y. reikšmingai daugiau nei cukriniu diabetu nesergančių kontrolinių asmenų grupėje. Įvairių autorių duomenimis, gastroparezė nustatoma 27–58 proc. ilgą laiką 1 tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų ir iki 30 proc. sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 9

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.