Vyriausybė pritarė alkoholio vartojimo, jo daromos ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui stebėsenos taisyklių pakeitimams. Tokiu būdu siekiama surinkti ir visapusiškai vertinti duomenis apie alkoholio vartojimą ir jo pasekmes. Šių duomenų pagrindu bus nustatomos tikslingos prevencijos priemonės, galinčios padėti sumažinti alkoholio vartojimo mastą šalyje. Vyriausybės nutarimu įtvirtinti pakeitimai įsigalios nuo 2021 metų pradžios.

Džiaugiasi profesija, kuri skatina judėti į priekį

2020-01-13

„Tai gydytoja iš didžiosios raidės...“,  – taip trumpai apie Klaipėdos universitetinės ligoninės Vidaus ligų departamento Vidaus ligų skyriaus vedėją gydytoją endokrinologę dr. Iriną Purtokaitę-Labutinienę atsiliepia ne vienas jos gydytas pacientas... Kad tai ne vien skambūs žodžiai – patvirtina ir kitos aplinkybės... Jau antrą dešimtmetį nuoširdžiai ir atsakingai dirbanti gydytoja vertinama už kompetenciją, puikų profesinį pasirengimą, dėmesį kiekvienam – tiek ligoniams, tiek kolegoms bei pačias geriausias žmogiškąsias savybes. Panašių vertinimų teko išgirsti ir iš Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovų. Tad ir pakvietėme dr. Iriną pokalbiui, kurio metu paprašėme papasakoti apie save, pasirinktą profesiją, kasdienį darbą, iššūkius, svajones bei šiek tiek praskleisti asmeninį gyvenimą gaubiančią uždangą...

 

Kokia buvo Jūsų kelio pradžia?

 

Gimiau Sibire – ten ir prabėgo mano vaikystė. Į Lietuvą su šeima grįžau būdama devynerių. Beje, mano tėvų pažinties istorija labai įdomi. Jie susipažino tremtyje, Krasnojarsko srityje. Tėtis – prof. Alfredas Purtokas, nemažai naujovių Lietuvos chirurgijoje įdiegęs abdominalinis chirurgas, daug metų vadovavo Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikai. Mama – Svetlana Nosdračiova, oftalmologė, medicinos daktarė. Ji yra ukrainietė. Abu tėvai labai norėjo tapti gydytojais, todėl dar gyvendami tremtyje sugebėjo įstoti į vietinį medicinos institutą. Tačiau medicinos studijas (šeštąjį kursą) baigė jau Lietuvoje, Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Beje, mano senelis taip pat buvo vidaus ligų gydytojas, o teta Ona Purtokaitė žinoma visoje Lietuvoje ne tik kaip pirmoji moteris otorinolaringologė – ji yra įsteigusi pirmą specializuotą Ausies, nosies, gerklės ligų skyrių Klaipėdoje. Vėliau, visą savo likusį gyvenimą dirbo Telšiuose, užsitarnavo didžiulę Žemaitijos žmonių pagarbą. Jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas.

Dar būdami tremtyje, ketvirtais studijų metais, tėvai sukūrė šeimą. Leidus tremtiniams sugrįžti, tėtis pirmas traukiniu parvyko į Lietuvą, nes labai jos ilgėjosi... Mama – po kitų mokslo metų. Tėtis sėkmingai pradėjo savo, kaip mediko, profesinę veiklą Pakruojo ligoninėje, tačiau dėl tuometinio politinio gyvenimo aplinkybių šeima buvo priversta vėl išvykti į Sibirą. Ten aš ir gimiau... Na, o po devynerių metų tėvai su manimi ir vyresne seserimi jau grįžo į Lietuvą visam laikui.

 

Kaip manote, kokią įtaką padarė tremtis, kitokia – ne gimtinės – aplinka jūsų tolesniam gyvenimui?

 

Pirmieji devyneri metai iki kelionės į Lietuvą galbūt ir buvo sunkesni, tačiau, mano nuomone, tokio amžiaus vaikui didesnę įtaką daro ne gyvenamoji aplinka, o žmonės, kurie visuomet būna šalia, t. y. – šeima...

Vėliau jau galėjau vertinti, kuo skiriasi mano gyvenimas nuo tų bendraamžių, kuriems nereikėjo keisti gyvenamosios vietos, mokyklos, kalbos, draugų. Gyvenimas palankesne kryptimi klostėsi iš lėto, buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių periodų – gal tai irgi darė įtaką mano charakteriui ir gyvenimo būdui, ugdė mano asmenybę, užsispyrimą.

 

Jūs pasekėte tėvų pėdomis ir pasirinkote tikrai nelengvą gydytojo profesiją. Kokios aplinkybės tapo svarbiausiu tokio pasirinkimo svertu?

 

Labiausiai mane įkvėpė tėvai. Nors jie manęs visiškai nespaudė – nei prašė, nei siūlė, nei liepė stoti į mediciną, paliko man visišką laisvę rinktis, bet aš tvirtai žinojau, kad būsiu gydytoja. Tiesa, galvojau apie teisę, bet buvau labai prieraiši dukra ir išvažiuoti studijuoti toli nuo namų nenorėjau. Tuo metu jau gyvenome Kaune ir aš sėkmingai įstojau į Kauno medicinos akademiją. Negaliu slėpti – studijų pradžia buvo tikrai sunki. Reikėjo per trumpą laiką įsisavinti daug teorinių žinių, laukė sunkūs egzaminai, dėstytojai buvo reiklūs. Tačiau tai ugdė norą nugalėti sunkumus, siekti užsibrėžtų tikslų. Manau, kad visi kauniečiai medicinos studentai visada pasižymėjo būtent begaline motyvacija. Situacija pastebimai keitėsi trečiame kurse, kai prasidėjo klinikinių disciplinų studijos. Tvirtėjo pasitikėjimas savimi, ėmiau suprasti, kad reikia žingsniuoti mažais, bet užtikrintais žingsneliais. Kažkada ligoninėje bijodavau užeiti į palatą, o dabar pacientai man tapo pačiais mieliausiais.

Baigusi šeštąjį kursą studijavau pirminėje rezidentūroje, po kurios jau rinkomės specializaciją. Jau žinojau, kad chirurge tikrai nebūsiu, įstojau ir baigiau vidaus ligų rezidentūrą. Tretinei rezidentūrai rinkausi iš dviejų dalykų – kardiologijos ir endokrinologijos. Vis dėlto galutinis sprendimas buvo labai tvirtas – pasirinkau endokrinologiją ir tuo labai džiaugiuosi iki šiol.

 

Kuo jus sužavėjo būtent endokrinologija?

 

Endokrinologija, kurioje dirbu jau daugiau nei 10 metų, yra labai įdomaus profilio. Ši specialybė turi daugybę niuansų ir yra susijusi su bet kuria terapine sritimi. Todėl neabejotinai būdamas endokrinologu jau esi terapeutas. Ši sritis ne tik įdomi, bet ir nuolat kintanti, apimanti sudėtingus žmogaus organizmo mechanizmus. Cukrinis diabetas, skydliaukės ligos, daugybė liaukų, sudėtingų hormonų, kurie reguliuoja visą organizmo veiklą ir t.t. – tai neatsiejama nuo endokrinologo kasdienybės. Tokių ligų ar sutrikimų kamuojamam pacientui reikalingas labai atsakingas gydytojo dėmesys ir priežiūra, nes nuo priimtų sprendimų tiesiogiai priklauso žmogaus sveikata ir jo tolesnis likimas. Dėl to endokrinologas turi išmanyti viską, ką išmano bendrosios praktikos gydytojas, chirurgas ir daugelis kitų specialistų.

Endokrinologija greitai vystosi, labai progresuoja cukrinio diabeto gydymas, pacientų priežiūros technologijos. Tampa patogiau valdyti šią ligą. Dabar pabrėžiama, kad neužtenka pacientui paskirti tam tikro vaisto dozę, jis turi išmokti pats valdyti bei kontroliuoti savo ligą. Tai labai svarbu, nes ligonis negalės tiek kartų konsultuotis su gydytoju, kiek jam kils klausimų ar susiklostys kitų sudėtingų situacijų. Dabar, pasitelkus naująsias technologijas (sensorius, pompas), galima sėkmingai stebėti savo glikemijos rodiklius ir daugybę kartų juos koreguoti, progresuoja pati insulino terapija. Be to, atsiranda naujų duomenų apie biologinę terapiją. Dabar bandoma gilintis į ligos patogenezę ir tokiu būdu taikyti gydymo pokyčius, jei reikia – keisti vieną terapijos metodiką kita. Ir kol kas pirmieji tokio gydymo rezultatai gana sėkmingi. Mus tai labai džiugina. Žinoma, didžiausias endokrinologų siekis ar tikslas – išgydyti CD, bet kol kas tai padaryti sudėtinga. CD kol kas neišgydomas.

 

Kokių išgyvenimų teko patirti savo kasdienėje praktikoje?

 

Visada labiau įsimena sudėtingos situacijos, kurių išvengti greičiausiai neįmanoma. Į mūsų skyrių buvo atvežta 70-metė pacientė, kuriai anksčiau niekaip nepavyko nustatyti negalavimų priežasties. Jos savijauta kasdien vis blogėjo, todėl man labai rūpėjo kuo tiksliau nustatyti diagnozę ir greičiau pradėti gydymą. Galiausiai, įvertinus daugelį aplinkybių ir atlikus nemažai tyrimų paaiškėjo, kad ji serga reta autoimunine sistemine liga, kurią pavyko nustatyti tiktai biopsijos dėka. Beje, tokio amžiaus žmogui ši patologija nėra visiškai būdinga. Galbūt ligą pavyko diagnozuoti todėl, kad stengėmės nenuleisti rankų ir neprarasti vilties. Visada reikia atminti, kad nepakanka vien tik noro padėti.

Kitas panašus atvejis – taip pat gana sudėtingas. Pacientas buvo tirtas endokrinologų ne vienerius metus. Gydytojams teko sukti galvą ieškant hipofizio sukelto necukrinio diabeto priežasčių. Ligonis karščiavo, buvo ryškūs uždegiminiai procesai. Tyrimas vyko ilgai, ne vienoje gydymo įstaigoje. Menamas diagnozes vis tekdavo atmesti. Galiausiai paimti biopsijos mėginiai buvo nusiųsti į Retų ligų centrą, o iš ten iškeliavo į Vokietiją, kur buvo patvirtinta galutinė diagnozė. Paaiškėjo, kad žmogus serga labai reta liga, bet ją galima valdyti. Taigi, nors gydymas tęsis visą gyvenimą, žmogaus gyvybę pavyko išgelbėti.

Būtent tokiais atvejais puikiai supranti, kad pasirinkai savo profesiją, kuri skatina judėti į priekį. Dirbdama tokį darbą „pasikrauni“ tiek, kad gali daug kam padėti. Tiesa, ne visada pavyksta išvengti konfliktinių situacijų su pacientais, kartais jautiesi ne viską padaręs, kartais labai skaudžiai „kerta“ nepelnyta kritika, o tai susilpnina motyvaciją dirbti. Deja, pagarbos mūsų profesijai dar nėra tiek, kiek jos turėtų būti, tačiau aš dirbdama jaučiuosi gerai, nors darbo daug, ypač – klinikinio, bet man jis labai patinka. Kasdienė klinikinė praktika labai artima, į ją pasineriu su didžiausiu džiaugsmu.

 

Kokia kita veikla užpildyta Jūsų kasdienybė? Ar puoselėjate kitas veiklos kryptis?

 

Esu apsigynusi daktaro disertaciją, dirbau dėstytoja LSMU MA Endokrinologijos katedroje ir Endokrinologijos institute. Ateityje norėčiau tęsti darbą su studentais. Mano specializacija, į kurią iki šiol gilinuosi, – retos endokrininės ligos ir akromegalija. Be jų, daug dėmesio skiriu hipofizės sutrikimams, osteoporozei, ir, žinoma, cukriniam diabetui. Nuolat gilinu žinias tarptautiniuose kongresuose Europoje ir JAV, dalyvavau Mayo klinikų kursuose.

 

Kokios asmenybėms Jums imponuoja? O gal tiksliau – į ką norėtumėte lygiuotis, kuo sekti?

 

Man pavyzdžiu visuomet buvo tėtis. Prisimenu nuo vaikystės, kaip jis, prireikus chirurgo pagalbos, skubėdavo iš namų naktimis pas sunkius ligonius. Tokį pasišventimą suprasdavo ne visi, tačiau jis net nesileisdavo į ginčus ir neįrodinėdavo savo tiesos. Kai žmogus guli ant operacinio stalo ir jo gyvybė kabo ant plauko, niekas negalvoja apie darbo grafiką ir apmokėjimą. Labai imponuoja tėčio išsilavinimas, moksliniai pasiekimai. Taigi, augus tokioje aplinkoje jokių klausimų nekyla. Mačiau tėtį, sunkiai dirbantį, dažnai labai pavargusį, tačiau jam visada užtekdavo laiko mums – dėl to jį labiausiai vertinu ir myliu.

Mano mama visada buvo ir yra šeimos ašis: labai mylinti, atsidavusi žmona, rūpestinga ir švelni mama bei profesionali gydytoja oftalmologė, medicinos mokslų daktarė – ji man yra pavyzdys kuriant savo šeimą.

Visada miela prisiminti puikius savo mokytojus – profesorius Antaną Norkų, Vidmantą Alekną, Gintautą Kazanavičių, Eloną Juozaitytę, akademiką Limą Kupčinską, su kuriais visuomet galėjau pasitarti, jų paklausti. Kai matai, kiek žmogus turi vidinės kultūros, koks išprusęs ir visuomet geranoriškas, pasiruošęs padėti, supranti, ką reiškia, kai tokie žmonės yra šalia.

Visuomet labai vertinu vidinius kolektyvo ryšius, artimą bendravimą. Juk į darbą ateiname ne tik dirbti – čia praleidžiame labai didelę savo gyvenimo dalį. Namo grįžtame tiktai kelioms valandoms, pailsėti, o čia verda tikras gyvenimas. Savaime suprantama, dirbant skyriaus vedėja tenka papildoma atsakomybė, rūpesčių yra daugiau, tačiau jie manęs nevargina. Labai geras kolektyvas, aš juo labai patenkinta. Viskas priklauso nuo to, kokios nuotaikos čia ateini ir su kokia nuotaika darbą palieki.

 

Kokia jūsų ateities vizija, kokie tolesnės veiklos ar savirealizacijos prioritetai?

 

Kartais kankina sąžinė, kad per lėtai judu į priekį, nesužinau visų naujovių. Gal reikėtų daugiau iniciatyvos, ką nors pasiūlyti įdiegti, pakeisti, imtis kokių nors kitų pokyčių. Tokios mintys ypač sustiprėja, kai kur nors nuvykstu ir sužinau naujų dalykų. Tada labai norisi imtis veiksmų, bet ne viskas taip lengvai įgyvendinama. Kita vertus – sąstingio taip pat nesinori. Medicinoje niekada nepakaks tiek žinių, kiek jų turi, nes ši sritis labai dideliais šuoliais žengia į priekį, vystosi, tad reikia skubėti, nes žinios labai greitai sensta.

 

Kokie kiti malonumai bei užsiėmimai papildo Jūsų gyvenimą?

 

Didžiausias mano hobis – jodinėjimas. Visada svajojau ir tebesvajoju turėti savo žirgą. Keletą metų jodinėju. Taip pat mėgstu važinėti dviračiu. Klaipėdoje tai yra populiaru.

Mėgstu gaminti, ką nors skanaus paruošti svečiams, ir, svarbiausia, šeimai. Manau žmogui labai pasiseka, kai jis sutinka Dievo skirtą antrąją pusę – namuose manęs laukia mylimas vyras. Kasdienybę mums praskaidrina labai protingas vokiečių aviganis, užsispyręs ilgaplaukis taksas ir trys katės. Turiu nuostabią dukrą, ji studijuoja LSMU Veterinarijos akademijos 3 kurse.

Aišku, kaip ir daugeliui mūsų, labai patinka kelionės. Esu apkeliavusi beveik visą Europą, per atostogas nuvažiuojame į sodybą Varniuose, dviračiais keliaujame iki jūros, tačiau ne taip dažnai, kaip būtų galima. Gyvenant Klaipėdoje visai nebūtina skubėti į paplūdimį – važiuoji gatve ir žinai, kad jūra visai netoli, ir ją tarsi jauti. Klaipėda mane viliojo dar tada, kai vaikystėje persikraustėme į Kauną iš Sibiro. Kas galėjo pagalvoti, kad šioms svajonėms buvo lemta išsipildyti...

 

Ar galima teigti, jog jūs esate laiminga?

 

Taip, aš laiminga. Nepaisant, kad gyvenime teko patirti visko. Džiaugiuosi, kad susiklosčius sudėtingoms situacijoms sugebėjau priimti tokius sprendimus, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, buvo iš tiesų teisingi. Pasirodo, kartais reikia tiesiog išlaukti, neskubėti, viską apgalvoti ir tarsi leisti pačiam gyvenimui laisvai rinktis. Gerai, kai daugelį sprendimų pavyksta priimti vadovaujantis ir protu, ir širdimi...

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

Nuotraukoje - gydytoja dr. Irina Purtokaitė - Labutinienė

 

© 2006 Visos teisės saugomos.