Dr. L. Andrikienė: Sveikatos apsaugai sutvarkyti pakaktų 3 metų

2018-06-04

Sveikata – brangiausias turtas. Tai gana banali, bet labai teisinga frazė. Kita vertus, sveikatos apsaugos sritis – viena svarbiausių ir labiausiai rūpimų kiekvienam žmogui. Pastarasis laikotarpis – ne tik savotiškai įdomus, bet ir nerimastingas. Nepaisant tam tikrų institucijų ir jų vadovų pastangų bei pažadų, visuomenę, ypač medikus, labiausiai trikdo nenuspėjamų pokyčių – deja, ne visada teigiamų, nuojauta. Savo mintis aktualiais šiandienos sveikatos apsaugos klausimais sutiko išsakyti Kovo 11-osios akto signatarė, trečiąją kadenciją Europos Parlamente dirbanti, didžiausios Europos Parlamento frakcijos – Europos liaudies partijos – narė, Lietuvos delegacijos vadovė šioje frakcijoje, EP Tarptautinės prekybos komiteto bei Saugumo ir gynybos pakomitečio narė, taip pat EP Užsienio reikalų komiteto pakaitinė narė dr. Laima Andrikienė.

 

 

O kaip Jūs vertinate Lietuvos sveikatos apsaugos srityje susiklosčiusią situaciją? Ji nuteikia optimistiškai ar, atvirkščiai, – verčia sunerimti?

 

Visa širdimi pritariu Medikų sąjūdžiui ir jo reikalavimams. Kaip ir praėjusių metų pabaigoje vykusiai jaunų medikų rezidentų akcijai – išlydėtuvėms į oro uostą. Visa širdimi esu su jaunais ir vyresniais Lietuvos medikais. O sveikatos apsaugos ministro A. Verygos dalyvavimas akcijoje V. Kudirkos aikštėje Vilniuje buvo grynas populizmas: juk jis tiesiogiai atsakingas už mažas medikų algas. Jo darbas ir atsakomybė – įrodyti Vyriausybės nariams ir Seimui, kad dabartinės medikų algos – pasityčiojimas iš šios profesijos ir jos atstovų. Ministras privalo rasti argumentų ir pasiekti reikalingų sprendimų, kad atlyginimai būtų atitinkantys atliekamą darbą ir europinius standartus. Jei negali to padaryti, įvardyk, kas trukdo tai padaryti, ir užleisk ministerijoje vietą kitam, kuris turės tvirtesnį stuburą ir pajėgs pasiekti būtinų pokyčių. Gana žaisti žmonių kantrybe, viskam yra ribos.

Visada maniau, kad mediku gali dirbti ne kiekvienas, o geru mediku tapti reikia ne tik sunkaus darbo, bet ir talento. Ir pašaukimo, savo misijos suvokimo. Kalbu apie misiją ir pašaukimą, bet šalia turi būti ir atitinkamas atlyginimas už darbą. Toks, kokį galėtume pavadinti oriu atlygiu.

Medikų sąjūdis – brandžios pilietinės visuomenės ženklas ir išraiška. Jaunoji Lietuvos karta kovoja už savo ir valstybės ateitį, aiškiai pasakydama: mes nenorime išvažiuoti iš Lietuvos, mes norime kurti ir gyventi orų gyvenimą Tėvynėje, todėl, valdžios vyrai ir moterys, atlikite savo misiją, jei ne – užleiskite vietą tiems, kurie žino, kaip tai padaryti.

 

Jau ne vienerius metus (daugelis teigia, jog ištisus 27-erius) girdime kalbas apie sveikatos reformą. Atrodo, jos ėmėsi visos vyriausybės ir visi sveikatos apsaugos ministrai. Deja, rezultatai nedžiugina. O, pavyzdžiui, pastaruoju metu grėsmingai išaugusi medikų emigracija – netgi baugina. Problemų daug, bet jos nesprendžiamos taip, kad rezultatai džiugintų ir medikus, ir pacientus. Ar Jūs manote, kad sveikatos apsaugos reforma vis dėlto vykdoma efektyviai? O gal visi nepatenkintieji yra labai nekantrūs ir nepastabūs ir mato tik tai, kas jų netenkina?

 

Reforma Lietuvoje tapo įprasta vadinti vos ne kiekvieną didesnės ar mažesnės valdžios veiksmą ar sprendimą: uždarė kelis skyrius ligoninėje – reforma, pakeitė vienos grupės vaistų kainodarą – reforma.

Tuo tarpu objektyviai vertinant, po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais mūsų šalyje buvo tik viena reforma sveikatos srityje, t. y. kai sovietinė sveikatos apsaugos sistema, finansuojama iš biudžeto, 1997 metais buvo pertvarkyta į privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Privalomasis sveikatos draudimas – tai tvarka, kai: 1) visi sveikatai skirti pinigai buvo kaupiami atskirame nuo biudžeto fonde, 2) šiam fondui vadovavo Privalomojo sveikatos draudimo taryba, o jos sprendimus įgyvendino Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, 3) kai buvo įvesta iš esmės nauja tvarka ir apmokėjimo už medicinos paslaugas principai: pirminiame lygyje, šeimos gydytojui – už prisirašiusį gyventoją, poliklinikoje – mokama už specialisto konsultaciją, o ligoninėje – už išgydytą ligą, dėl kurios ligonis kreipėsi į gydytojus.

Toji sistema, kuri pradėjo galioti 1997 m. pabaigoje, buvo visiškai nauja Lietuvoje ir atitiko tuomet Europoje galiojusius sveikatos draudimo sistemos standartus. Tai buvo tikra reforma. Visa kita, kas vyko po jos ir buvo vadinama reformomis, tebuvo reformų imitacija, sistemos fasado „padažymas“, kartais – ir žingsnis atgal.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.