Gerybinė prostatos hiperplazija

2018-03-12

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) yra dažniausias vyresnio amžiaus vyrų gerybinis navikas ir apatinių šlapimo takų (AŠT) simptomų priežastis. GPH reikšmingai didina šlapimo takų infekcijų riziką. Dabar GPH vartojami įvairių farmakologinių klasių vaistai, bet pirmaeilis gydymas išlieka alfa-1 adrenoreceptorių blokatoriais, kaip antai tamsulozinu, silodozinu ar kt. Tyrimų duomenimis, palyginti su tamsulozinu, silodozinas sukelia mažiau nepageidaujamų reiškinių širdies ir kraujagyslių sistemai (mažiau veikia kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį).

 

Gydymo tikslai ir principai

Gydant GPH siekiama šių svarbiausių tikslų:

  • sumažinti, palengvinti ar visai pašalinti ligos simptomus;
  • pagerinti paciento gyvenimo kokybę;
  • apsaugoti pacientą nuo ligos komplikacijų ir nepalankių baigčių: šlapimo susilaikymo, šlapimo pūslės akmenų, inkstų nepakankamumo.

Gydant GPH gali būti pasirenkama keletas terapinių taktikų:

  • budrus laukimas;
  • medikamentinis gydymas;
  • chirurginės intervencijos.

Kiekviena šių taktikų yra susijusi su skirtinga rizika, nauda pacientui ir galimomis atokiomis baigtimis.

Dažniausiai GPH gydyti taikoma medikamentinė terapija, o dažniausiai skiriami vaistai – alfa-1 adrenoblokatoriai ir 5 alfa reduktazės inhibitoriai.

 

Alfa-1 adrenoblokatoriai

Alfa adrenoblokatoriai atpalaiduoja prostatos ir šlapimo pūslės kaklelio lygiuosius raumenis, pagerina šlapimo nutekėjimą ir sumažina AŠT simptomus. Žmogaus prostatos ir šlaplės lygiųjų raumenų tonusą reguliuoja daugiausia alfa-1A potipio adrenerginiai receptoriai, o periferinių kraujagyslių sienelių lygiuosius raumenis „valdo“ alfa-1B receptoriai. Kuo vaistas selektyviau blokuoja alfa-1A receptorius ir mažiau veikia „kraujagyslinius“ alfa-1B receptorius, tuo jis mažiau sukelia nepageidaujamų kraujagyslinių, hemodinaminių reakcijų ir geriau toleruojamas. Didelio selektyvumo alfa-1 adrenoblokatorius tamsulozinas pasižymi labai geru širdies ir kraujagyslių sistemos toleravimo profiliu, todėl yra vienas plačiausiai vartojamų vaistų GPH gydyti. Alfa-1A receptorius tamsulozinas blokuoja 15 kartų aktyviau nei kraujagyslinius alfa-1 B receptorius.

Dabartiniu metu tamsulozinas yra pripažintas GPH gydymo „aukso standartu“, nes pasižymi dideliu selektyvumu alfa-1 receptoriams, veiksmingai šalina GPH ir šlapimo obstrukcijos simptomus, gerai toleruojamas įvairaus amžiaus ir sveikatos būklės pacientų netgi ilgalaikės terapijos metu.

Neseniai klinikinėje praktikoje pasirodė naujas japoniškas selektyvus alfa-1 adrenoblokatorius silodozinas. Silodozinas yra apie 30 kartų selektyvesnis už tamsuloziną (alfa-1A/alfa-1B blokados aktyvumo santykis atitinkamai 583 ir 15): prostatos alfa-1 receptorius jis blokuoja apie 200 kartų stipriau nei aortos receptorius (tamsulozinas apie 10 kartų). Vis dėlto naujausi tyrimai  rodo, kad išskirtinis silodozino selektyvumas klinikiniu požiūriu yra perteklinis, nes ne tik negerina šio vaisto efektyvumo, bet didina nepageidaujamų šalutinių poveikių riziką. Nustatyta, kad vartojantys silodoziną vyrai ženkliai dažniau patiria daug nepatogumų ir nerimo keliančią retrogradinę ejakuliaciją.

 

Palyginamieji tyrimai

Tiesioginių palyginamųjų silodozino ir kitų alfa-1 adrenoblokatorių tyrimų atlikta nedaug. Iki šiol nebuvo aišku, ar selektyvesnis silodozino poveikis prostatos alfa-1A receptoriams realizuojamas ir kliniškai, t. y. ar kliniškai reikšmingas.

Kitų autorių atlikti tyrimai, kuriuose dalyvavo GPH sergantys pacientai iš 9 klinikinių centrų, parodė, kad silodozinas (4 mg 2 x d.) ir tamsulozinas (2 mg/d.) panašiai vienodai efektyviai mažino GPH simptomus vertinant pagal IPSS: abiejų grupių pacientų GPH simptomų sumažėjo 25 proc. arba daugiau.

Tamsulozinas ir silodozinas panašiai vienodai efektyviai pagerino sergančiųjų GPH gyvenimo ir seksualinio gyvenimo kokybę, tačiau gydant silodozinu reikšmingai dažniau pasitaikė nenormalios, atbulinės, arba retrogradinės, ejakuliacijos atvejų.

Kitais atžvilgiais tamsulozino ir silodozino poveikis GPH simptomams buvo panašus.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 8

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.