Insulto sukeliamos komplikacijos: kaip spręsti šias problemas?

2017-05-11

Insultas paprastai ištinka vyresniojo amžiaus asmenis (vidutiniškai 10 metų vyresnius nei miokardo infarkto atveju). Tai gana dažna negalią sukelianti liga. Kitaip nei aterosklerozės sukeltas miokardo infarktas, insultas – heterogeninė liga (yra hemoraginis ir keletas išeminio insulto tipų). Šis heterogeniškumas trukdo įvertinti įvairių rizikos veiksnių įtaką. Insulto ir jo pasekmių gydymo išlaidos – didžiulės. Kuo daugiau pacientų išgyvena po pirmo patirto insulto, tuo dažniau jie patiria skaudžias insulto sukeltas pasekmes.

 

Komplikacijų tikimybė

Persirgus insultu gali išsivystyti įvairių urologinių komplikacijų, kaip antai: šlapimo susilaikymas, šlapimo nelaikymas, šlapimo takų infekcija. Šlapimo nelaikymas yra viena dažniausių urologinių komplikacijų po insulto. Tyrimų duomenimis, šlapimo nelaikymas po insulto gali pasireikšti 25–44 proc. vyresnių pacientų. Manoma, kad ūminio insulto periodu šlapimo nelaikymas gali siekti 50–70 proc., o vėliau jis lieka 15–30 proc. pacientų. Yra duomenų, kad šlapimo nelaikymo simptomų pirmuosius metus po insulto išlieka 51 proc. ligonių, o 15 proc. jis tampa lėtinis. Atlikus metaanalizę (n = 2 800) nustatyta, kad šlapimo nelaikymas hospitalizuojant dėl ūminio insulto nustatomas 32–79 proc. pacientų, o išrašant iš ligoninės jis būna likęs 25–28 proc. pacientų.

Šlapimo nelaikymas per ūminę insulto fazę yra prognozinis mirties, sunkaus neįgalumo ženklas. Šlapimo nelaikymas neigiamai veikia ne tik insultą patyrusius ligonius, bet ir jais besirūpinančius asmenis. Po insulto šlapimo nelaikymas daro įtaką ir tam, kur ligonis pateks išrašytas iš ligoninės. Esant šlapimo nelaikymui, didesnė tikimybė, kad ligonis bus perkeltas į slaugos namus.

Klaipėdos universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Jurgita Vaitiekienė pritaria, jog galvos smegenų insultas yra viena aktualiausių mūsų laikmečio medicininių, socialinių ir ekonominių problemų tiek dėl didelio mirtingumo, tiek sunkių liekamųjų reiškinių paciento sveikatai. Didžioji persirgusių galvos smegenų insultu ligonių dalis turi įvairaus laipsnio negalią, jiems reikia nuolatinio gydymo ir slaugos. Beveik trečdaliui (32 proc.) pacientų, susirgusių insultu, pasireiškia šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai. Šlapimo nelaikymas persirgus insultą gali lemti blogus gydymo rezultatus, ilgainiui sukelia pacientų depresiją. Šiems pacientams ypač svarbu odos pažeidimų profilaktika, tinkamas šlapimą sugeriančių produktų parinkimas, aplinkos pritaikymas ir gyvenimo būdo korekcija. Taigi šlapimo nelaikymas – ne tik medicininė, bet ir higieninė, socialinė, ekonominė ir psichologinė problema.

 

Šlapimą sugeriančios priemonės

Vienas pagrindinių šlapimo nelaikymo kontrolės būdų yra specialios šlapimą sugeriančios priemonės, suteikiančios nuo šio sutrikimo kenčiantiems žmonėms galimybę gyventi aktyviai, jaustis patogiai ir saugiai įvairiose gyvenimo situacijose. Šlapimą sugeriantys produktai parenkami pagal šlapimo nelaikymo laipsnį ir kūno proporcijas, patogumą naudoti, kainą. Dažnai moterys daro klaidą pasirinkdamos įprastinius įklotus, o ne specialius, skirtus šlapimui sugerti. Tokiu atveju odą dirgina šlapimas, atsiranda odos pažeidimų. Todėl pacientui, kuris skundžiasi šlapimo nelaikymu, reikia rekomenduoti specialios paskirties priemones.

Atsižvelgiant į dabartinę demografinę situaciją, galima teigti, kad šlapimo nelaikymas yra socialinė ir ekonominė problema. Net 70 proc. visų išlaidų šlapimo nelaikymo problemai spręsti yra išleidžiama paciento sauskelnėms, odos priežiūros priemonėms, įvairiems įklotams, skalbikliams, dezodorantams, patalynei ir pan.

Nustatyta, kad 50–70 proc. 80-mečių vyrų ir moterų dėl šlapimo nelaikymo nesikreipia į medicinos įstaigas. Ši problema dažniausiai pastebima gydant kitas ligas. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai vilkina kreipimąsi į šeimos gydytoją dėl šlapimo nelaikymo. Šlapimo nelaikymą vyresniame amžiuje žmonės laiko norma. Tačiau jei ir kreipiasi, dažniausiai nesilaiko gydytojo nurodymų. Iš gėdos ir baimės daugelis ligonių nutyli savo problemą, nenoriai kalbasi su šeimos nariais. Blogėja žmogaus psichologinė būsena, savigarba, mažėja pasitikėjimas savimi. Senyvo amžiaus pacientai mano, kad ši liga žemina orumą, ir stengiasi minimaliomis pagalbos priemonėmis susigyventi su savo problema. Jausdamiesi kalti prieš aplinkinius jie atsiriboja nuo kitų.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.