Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės (ELPKC) centro duomenimis, informuoja, kad Prancūzijoje (Var departamente, Hyères mieste) užregistruotas vietinis Zikos virusinės infekcijos atvejis. Siekiant išsiaiškinti užsikrėtimo aplinkybes šiuo metu šalyje vykdomi detalesni tyrimai.

„Jei kur nubėgu, tai žinau, kad iki finišo dar liko atstumų...“

2019-09-19

Daugelio iškiliausių profesinių apdovanojimų bei unikalių pasiekimų savininkė, gerai Lietuvoje žinoma sėkmingai lyderiaujančios advokatų kontoros „TGS Baltic“, vienos didžiausių advokatų kontorų Baltijos šalyse, įkūrėja bei vadovė Eugenija Sutkienė dalijasi savo įspūdinga patirtimi, nelengvu kopimu į karjeros aukštumas, o kartu atskleidžia unikaliausias savo asmenybės savybes ir moterišką žavesį... 

Jūs esate gerai žinoma ne tik teisininkų, bet ir plačiojoje visuomenėje... Visų pirma – kaip išskirtinių projektų konsultantė ir teisinių paslaugų teikėja. Kas nulėmė Jūsų sprendimą pasirinkti teisininkės profesiją?

Turbūt daugelis tikėtųsi atsakymo, kad turėjau stiprų teisingumo jausmą ir nuo jaunystės svajojau tapti teisininke, bet iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo. Vidurinėje mokykloje buvo sustiprintas dailės kursas, dar papildomai lankiau keturmetę dailės mokyklą, gyvenau svajonėmis apie dailės studijas. Ateitį siejau tik su menu, bet pradėjus studijuoti atėjo laikas meną suvokti kaip būsimą profesiją. Pragyventi iš meno tais laikais buvo labai sudėtinga ir vyravo požiūris, kad menininkas – tai ne profesija. Gyvenime atsitinka taip, kad atsiduri tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Taip atsitiko ir man sulaukus 23 metų. Buvau sukūrusi šeimą, ir nors gyvenau menu ir tarp menininkų, vis dėlto pradėjau galvoti, ką darysiu toliau ir kaip prisidėsiu prie šeimos gerovės, atsirado nenugalimas noras save išbandyti kitur. Tokiais atvejais atsiranda praktiškumo elementas, paskatinantis nebijoti atverti langą į nežinomą pasaulį ir imtis naujų iššūkių. Kai nusprendžiau studijuoti teisę, sužinojau, kad laukia didelis konkursas. Man patarė iš pradžių padirbėti pagal specialybę. Vos pradėjus dirbti teisme, iš pirmos dienos įsimylėjau šią profesiją ir būtent nuo teismo prasidėjo mano teisininkės karjera. Perėjusi daugelį šio darbo etapų po šešerių metų suvokiau, kad specializuojantis baudžiamojoje teisėje pradeda stigti motyvacijos, nes negaliu pakeisti pasaulio, o bausmės žmonių neperauklėja ir nepakeičia. Pasijunti tarsi karuselėje – metams bėgant, kartojasi tie patys veidai, bet jų poelgiai darosi tik blogesni.... Taip susiformavęs kažkoks egzistencinis protrūkis paskatino pakeisti specializaciją ir pereiti į ūkinę teisę (dabar ją vadintume verslo teise)...

Patekau į organizaciją, kuri užsiėmė maisto pramonės produkcijos importu ir eksportu. Sovietiniais laikais susipažinti su užsienio kalbomis, tarptautine prekyba, tarptautiniais arbitražais buvo labai rimtas iššūkis... Bet tai buvo nauja ir įdomu, ir labai praplėtė mano akiratį. Jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais buvau pakviesta dirbti į vieną iš ministerijų, vadovavau Teisės skyriui. Teko daug dirbti teisėkūros, investicijų pritraukimo, įmonių privatizavimo srityse. Šis periodas buvo be galo sunkus, nes teisėkūra sudarė vieną iš svarbiausių veiklos elementų, nelabai buvo su kuo pasitarti dėl to, kaip naujos valstybės ekonomika turi funkcionuoti, kaip veikti įmonės, viską reikėjo pradėti nuo nulio ir visą laiką eiti nepramintais takais. Teko sunkiai ir daug dirbti, slėgė didžiulė atsakomybė, nes Lietuvos ūkio pertvarka kažkiek priklausė ir nuo mano siūlomų sprendimų. Taip pat teko praktiškai išbandyti, kaip veikia naujai sukurti įstatymai pertvarkant, privatizuojant įmones, pritraukiant užsienio investicijas. Buvome visiški pionieriai, bet šis laikotarpis buvo be galo įdomus ir reikšmingas mano gyvenime, suformavo tam tikras profesines savybes, kurios labai pravertė tolimesnėje karjeroje. Daugelis iš mūsų tuomet dirbom neskaičiuodami valandų ir praktiškai iš idėjos, arba kitaip tariant – „revoliucinėmis sąlygomis“, nes atlyginimai buvo veikiau simboliniai. Kai atsigręžiu į praeitį, galvoju, kad gyvenimas man neleido stovėti vietoje, vis stumteldavo ten, kur save atrasdavau tarsi iš naujo. Visi mano karjeros laikotarpiai buvo kupini išbandymų ir iššūkių, nežinomybės ir visiškai naujų patirčių, bet gal mano tvirta valia, o gal tiesiog angelas sargas tvirtai vedė pirmyn.

Didelis pokytis Jūsų gyvenime – įgautas didžiulės amerikiečių advokatų kontoros pasitikėjimas...

1992 metais laimėjau garsios amerikiečių advokatų kontoros – JAV teisės firmos „McDermott, Will & Emery“ paskelbtą konkursą ir tapau Vilniaus biuro steigėja ir vadove. Tai buvo kelias į tarptautinius vandenis, tačiau reikėjo įveikti savo jėgomis labai platų vandenyną. Buvau tik kukli „mergina“ iš Rytų Europos, su kukliu supratimu apie tarptautinį verslą, tarptautinę teisę ir kuklia advokatės patirtimi. Kai ėjau į konkursą, maniau, kad neblogai moku anglų kalbą, kažką išmanau apie tarptautinius arbitražus, teisėkūrą. Tos žinios padėjo laimėti konkursą, bet vėliau teko išmokti tvirtą pamoką – mūsų profesijoje dažnai keičiasi teisės aktai, teismų praktika, verslo aplinka, rinkos sąlygos ir žaidėjai, IT sprendimai, todėl mokymosi procesas privalo vykti kasdien.

Iki tol negalvojau apie savo ego, nors kai dirbi vyriausybinėje struktūroje, turi savo statusą, socialinis ratas yra labai platus, esi svarbus žmogus, nes su tavim konsultuojasi ministrai ir aukščiausio rango valdininkai, turi tam tikrą savivertės jausmą, tačiau atsakomybės jausmas, sudėtingos darbo sąlygos bei aplinka ir didžiulis tempas nepaliko daug laiko savianalizei. Tikrasis mano ego pasireiškė tapus amerikiečių advokatų kontoros atstove, nes nuo tos akimirkos turėjau tikslą sau ir visam pasauliui įrodyti, kad „aš galiu“. Man tai buvo didžiulė galimybė išmokti to, ko negalėjau išmokti Lietuvoje. Buvo neįkainojama 1992 metais turėti galimybę pavažinėti po Ameriką (šios kontoros biurai buvo visuose pagrindiniuose JAV miestuose), susipažinti su Silikono Slėnio koncepcija ir užsienio kontorų darbo organizavimu bei veikla, reikalavimais besipraktikuojantiems advokatams, biuro vadybos pradžiamoksliu, finansų valdymu... Tuo metu teko prisiliesti prie tokių dalykų, kurių mūsų profesijos atstovų tuo metu niekas niekur nemokė. Nauja buvo viskas. Tada ėjau 34-us metus ir kaip tik tuo metu prasidėjo didysis mano kaip advokatės kelias darant karjerą.

Jūs iš savęs labai daug reikalavote ir buvote labai savikritiška?

Taip, visada buvau labai reikli sau ir savikritiška, bet tokius pačius standartus taikiau ir aplinkiniams. Man nepatinka be pagrindo savimi patenkinti arba save įsimylėję žmonės. Iš tiesų jie stagnuoja, nejuda į priekį, tampa arogantiški, savimi pasitiki labiau, nei jais pasitiki kiti. Tokie žmonės tam tikrame karjeros etape tiesiog sustoja. Niekada nenorėjau tokia būti, jei ką nors pasiekdavau, džiaugdavausi neilgai, vidinis balsas tuoj pradėdavo įkyriai priminti, kiek daug dar nepadaryta. Juolab kad ir šeimoje turėjau labai įkvepiantį vyro motinos, garsios Lietuvos kardiologės, pavyzdį. Būdama net ir labai garbaus amžiaus, ji sekė pasaulinės kardiologijos naujoves, buvo reikalinga studentams ir bendradarbiams. Būdama Amerikoje patyriau nemažai tokių epizodų, kurie mane įskaudino ir pažadino begalinį ego. Kad ir kaip būtų graudu ir liūdna, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje girdėjau ne vieną kolegų ar jų antrųjų pusių „motyvacinę“ repliką, kuria buvo abejojama mano profesiniais sugebėjimais, sulaukdavau skeptiškų pareiškimų dar ir dėl to, kad buvau moteris, atsidūrusi „ne visai savo vietoje“, nes šioje srityje tuo metu karaliavo vyrai. Taigi, tas ego buvo stiprus variklis į priekį. Visgi manau, kad per dvidešimt septynerius profesinės veiklos metus pavyko sau ir aplinkiniams įrodyti, kad galiu dirbti su sudėtingiausiais makroekonominiais projektais, o tiek didžiulės tarptautinės korporacijos, tiek žinomi Lietuvos klientai dirba ir dirbo su manimi ištisus dešimtmečius. Taigi, tikrai esu savo vietoje.

Kaip toliau kopti stačiais karjeros laiptais? Kokius sunkumus teko įveikti siekiant konkrečių tikslų?

Po pirmo Amerikoje praleisto mėnesio man nurodė Lietuvoje steigti šios amerikiečių advokatų kontoros filialą. Tai buvo ne tik atsakinga užduotis, bet ir labai sunki. Pirmo tarptautinio teisės biuro atidarymas buvo rimtas įvykis teisiniam pasaulyje. Taip, nuolat įveikiant tiek buitines, tiek profesines kliūtis, prasidėjo didysis kelias į verslo teisę. Pirmieji klientai buvo didžiosios korporacijos, investuotojai, pionieriai, ateinantys į Lietuvos ūkį, tokie kaip „Coca Cola“, „Mars Inc“, „Philip Morris“, „Kraft“ ir kiti. Dalyvaudavome visuose privatizavimo sandoriuose – atstovaudavome arba valstybei, arba investuotojams. Tuo metu iš esmės buvau sandorių konsultantė, bet teko dalyvaujant ir statant gamybinius objektus užsiimti teisėkūra. Darbo buvo daug, žmonių trūko, tai pirmus penkerius metus atostogų neturėjau. Dėl to, žinoma, kentėjo šeima ir aš esu dėkinga vyrui ir dviem dukroms už ištvermę ir supratingumą.

Taigi, pirmieji 15 metų buvo labai sudėtingi, bet labai įdomūs. Praktiką teko kurti iš precedentų. Paskui, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, atsirado kita realybė, prie kurios vėlgi teko taikytis.

2003 metais pasitraukė iš Lietuvos mano partneriai amerikiečiai. Toks buvo abipusis sprendimas.

Per 27 mūsų praktikos metus keitėsi kontoros pavadinimas... Iš „Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai“ pasitraukus ir pasukus į verslą jaunesniajam mano kolegai, tapome trijose Baltijos šalyse veikiančia advokatų kontora „TGS Baltic“. Lietuvos biuras yra didžiausias.

Manau, per 27-erių metų vadovavimo šiai kontorai į laikotarpį daug pasiekėme ir tuo pagrįstai didžiuojuosi. Tačiau nuo pernykščio rugsėjo vadovaujamas pozicijas perleidau jauniesiems kolegoms. Man labai norisi, kad ši kontora būtų tvari, ilgai gyvuotų, o aš pasiryžusi visada padėti jaunesniems partneriams. Dabar daugiau specializuojuosi Gyvybės mokslų industrijoje, kuri susideda iš 4 elementų: biotechnologijos, medicinos, farmacijos ir maisto saugos.

Visada daug dėmesio skyrėte medicinos teisės klausimams – kūrėte šios teisės pagrindus ir juos tobulinote atkūrus Lietuvos nepriklausomybę... Kodėl medicinos teisė Jums tapo artima verslo sritimi?

Medicina man tapo artima dirbant su kitais projektais. Be to, mano šeimoje ir artimoje aplinkoje yra daug medikų ir jų gyvenimo realijas žinau ne iš knygų. Su medicinos teise ir jos reguliavimu man teko susipažinti ganėtinai anksti – kai padėjau įsteigti Baltijos Amerikos kliniką. Tai buvo pirmoji privati medicinos įstaiga Lietuvoje. Šis procesas, beje, buvo labai dramatiškas – teko eiti į Seimą ir įrodinėti, kaip privati medicina lygiagrečiai su valstybine egzistuoja Amerikoje ir daugelyje Europos šalių. Lietuvoje sunkiai kalėsi privačios medicinos daigai, nes visąlaik ji buvo laikoma blogiu – konkurencija valstybės sektoriui. Padėtis ir požiūris į privačią medicina ryškiai pasikeitė, kai valstybinis sektorius tapo pajėgus iš Europos paramos lėšų įsigyti brangią aparatūrą tyrimams ir įvairioms procedūroms, įsirengti modernias patalpas ar atnaujinti senas.

 

Jūs palietėte labai jautrų medicinos finansavimo bei reformų klausimą... Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šią problemą?

Reformos vyko nuolat nuo 2003 metų, įvairiomis formomis ir įvairiais pavidalais. Buvo bandyta spręsti problemą, susijusią su stacionariniu ligonių gydymu. Deja, toji reforma vyko ganėtinai mechaniškai – sujungiant kelias ligonines ar jas panaikinant mažuose miesteliuose ir dalį jų perduodant savivaldybių žinion. Žodžiu, galvos skausmą bandyta paimti iš vienų ir perkelti kitiems.

Dabartinė reforma, liečianti stacionarinį gydymą, vyksta toliau. Tiesa, ji atidėta iki 2020 metų. Tačiau baiminuosi, kad ir vėl bus sudarytos palankesnės sąlygos (finansavimas) didesnėms ar mažesnėms valstybinėms ligoninėms, kadangi privačios medicinos įstaigos gali neatitikti tam tikrų kriterijų, kurie vis „tobulinami“ ne privačios medicinos naudai.

Kita nesibaigianti – vaistų kompensavimo reforma. Tai labai opus ir labai prieštaringas klausimas, liečiantis kiekvieną iš mūsų. Sakykime, bandymas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtraukti tiktai pigiausius vaistus ne visada pasiteisina. Tikrai galima teigti, kad net ir esant tai pačiai veikliajai medžiagai, vienas vaistas veikia, kitas – ne. Keistai sukonstruota šios reformos logika, nesimato bendro reformos vaizdo. Matom daug pacientų asociacijos neigiamų pasisakymų, o ir patys gydytojai šią praktiką labai kritikuoja. Nuo tokių bandymų atpiginti vaistus pacientai nieko nelaimi. O juk turi veikti visos grandys, kaip yra gamtoje, nes kai viena išsibalansuoja, sistema (reforma) neveikia.

Dar viena reforma – bandymas efektyviau valdyti valstybines ligonines. Aš ją sveikinu. Daugelio ligoninių vadovų kadencijos tęsiasi labai ilgai. Jei būtų sukurtos valdybos ir šioje veikloje dalyvautų žmonės su verslo patirtimi, galbūt būtų galima daugiau sutaupyti lėšų, ko nors atsisakyti, tiesiog protingiau panaudoti ligoninėms skiriamas lėšas. Bent viešasis sektorius įnirtingai reformai priešinasi, nes skaidrumu ne visi suinteresuoti. Man šioje reformoje trūksta logikos ir nuoseklumo. Reforma turėtų apimti visas grandis ir sukurti darnią ekosistemą. Dabar ši sistema tiesiog išderinta.  Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad turi egzistuoti ir privati, ir valstybinė medicina.

Man tenka daug keliauti, matau situaciją kitose valstybėse, todėl galiu teigti, kad mūsų sveikatos politika yra kontroversiška. Vienas objektyvių faktorių – Europos Komisijos ataskaita, iš kurios matyti, kad mūsų šalies gyventojų amžius yra vienas trumpiausių, net šešeriais metais mažesnis už Europos vidurkį. Senėjanti visuomenė papildomai sukelia jurisdikcinių problemų. Akivaizdu, kad reikalinga daugiau lėšų gerontologijai. Dar vienas klausimas – kiek kainuoja nemokama pagalba, kurią garantuoja Konstitucija? Apie tai galėtų rimčiau pamąstyti mūsų Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai...

Minėjote, kad dabar daugiausia laiko skiriate Gyvybės mokslų departamentui. Kokia jo veikla ir esmė?

Kodėl pasiėmiau Gyvybės mokslų grupę? Todėl, kad smagu jai vadovauti, skirti daugiau laiko, nes vadovaudama kontorai galėdavau dirbti ne sisteminiame, o projektiniame lygmenyje. Mūsų advokatų kontoros Gyvybės mokslų departamentas, arba Industrijos grupė, susideda iš 4 dalių: biotechnologijos, medicinos, farmacijos ir maisto saugos. Kadangi apie mediciną jau kalbėjome, pakalbėkime apie kitas kryptis. Turime nemažą patirtį vaistų tiekimo, maisto saugos srityse, biotechnologijų įmonių segmente. Mus labiau domina teisės sritis, daug dirbame su maisto pramonės gamintojais, susipažįstame su užsienio, Europos šalių maisto reguliavimo naujovėmis.

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“. 2019 m. Nr. 4

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.