Jonas Šliūpas – pirmasis lietuvis, baigęs medicinos mokslus Amerikoje

2018-06-22

Posakio, kad pasaulį valdo vyrai, o vyrus valdo moterys, pavyzdžių esama ir Lietuvos istorijoje. Iš pirmosios Lietuvos Respublikos bene ryškiausias to pavyzdys yra Sofija Smetonienė. Jos įtaką prezidentui Antanui Smetonai yra apdainavęs tarpukario humoristinis personažas Pupų Dėdė: „Geltona, žalia ir raudona – tai mūsų brangi vėliava, Antanas Smetona su žmona – tai mūsų valstybės galva“. Permetus akimis ir kitų to laikotarpio Lietuvos elito atstovų biografijas, tokių pavyzdžių rastume ne vieną. Ne mažiau intriguojanti yra ir vieno spalvingiausių tarpukario Lietuvos asmenybių – aušrininko, laisvamanio, švietėjo ir valstybininko Jono Šliūpo – tapimo gydytoju istorija. Pusiau juokais, pusiau rimtai galime teigti, kad žmonos dėka J. Šliūpas, tapo pirmuoju lietuviu, baigusiu medicinos mokslus Amerikoje.

 

Norint keliais sakiniais pristatyti J. Šliūpo gyvenimą ir veiklą, verta prisiminti žurnalisto Aro Lukšo žodžius: „Jei apie J. Šliūpo asmenybę spręstume remdamiesi vien tik amžininkų prisiminimais, ko gero, tektų piešti dviejų skirtingų žmonių portretus. Taip jau nutiko, kad žymųjį aušrininką jį pažinojusieji vertino visiškai priešingai: vieni dievino, kiti baisiausiai nekentė. Nieko nuostabaus: J. Šliūpo gyvenime būta daugybės kontrastų, kryžkelių ir net klystkelių, kuriais, laimei, jis nenuėjo. Nuo vaikystės rengtas į kunigus, galiausiai tapo kovingu laisvamaniu, bet atvykęs į Ameriką įkūrė ten lietuvišką parapiją. Susižavėjęs socializmo idėjomis, galėjo tapti revoliucionieriumi ar net teroristu, bet nuo tokio pasirinkimo jį išgelbėjo stiprios tautinės nuostatos. Nemėgęs tautininkų valdžios ir gana neutraliai žvelgęs į 1940-ųjų birželio tragediją, vėliau buvo apiplėštas ir terorizuojamas enkavėdistų. 1944-aisiais įkalbėtas šeimos pasitraukė į Vakarus ir ketino įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau nebespėjo – staigi mirtis viską patvarkė savaip. Tad ne veltui populiarus Amerikos lietuvių laikraštis „Sandara“ J. Šliūpo 75 metų jubiliejui skirtame rašinyje 1936-aisiais rašė: „Apie Šliūpą it apie milžiną kalną nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai.“

 

Neišsipildęs kelias kunigystėn

J. Šliūpas gimė 1861 metų kovo 6 dieną Rakandžių kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Tėvai buvo pasiturintys, pamaldūs, didelių mokslų neragavę, bet raštingi ūkininkai, svajoję savo vidurinį sūnų išleisti į kunigus. Juolab kad vaikas buvo itin gabus – vien tik žiūrėdamas, kaip tėvai moko vyresnįjį brolį Stasį, būdamas šešerių pats išmoko rašto. „Dar 7 metų vaikiščiu būdamas, tėvų namuose su didžiausiu užsidegimu Rakandžiuose mėgdavau skaityti balsiai motinai ir šeimynykščiams, vakarais gryčioje prie šakalio žiburio bedirbantiems, visokias lietuviškas knygeles, kokios man pateko į rankas: „Šiaulėniškį senelį“, „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, ypatingai gi „Bromelį“, „Gyvenimą viešpaties Jėzaus Kristaus“, o taipgi visa kakarine rėždavau šventadieniais giesmes iš kantičkų, karunkas, litanijas, stacijas ir t. t. Mano tėveliaipanūdo mane toliau mokinti, nės tikėjosi, kad aš būsiąs geru kunigu. O man tas taipogi tiko, nės maniau sau, kad jeigu kuomet pastosiu kunigu, tai kad rašysiu, tai rašysiu knygas, bent vaikai ir suaugę žmonės turės ką skaityti, ne taip kaip aš dabar!“, – savo atsiminimuose yra rašęs J. Šliūpas.

Kunigystės reikalu aštuntus metus ėjusį Joną tėvas išsiuntė pas savo brolį kunigą Aloyzą į Paliepius, Betygalos filijoje. „Dėdė rašėsi kunigu Šliupavičiumi. Brolis ten subuvo du metu. Atėjus vidurvasariui, tėvas dabar nutarė parsivežti Stanslę namon, o mane palikti pas dėdę jo vietoje. Sako, pas dėdę išmoksite politikės, gražaus apsiėjimo ir lenkiškai kalbėti.tuomi tarpu Stanslė man papasakojo, kad dėdė labai piktas, o jo gaspadinė Petronė ar Petronėlė, kunigo „akis ir ausis“, tai tikroji gyvatė, kuri nuolatos mušo ir kankino“, – rašė J. Šliūpas.

Galima manyti, kad gyvenimo pas dėdę patirtis ir susipažinimas iš arčiau su kunigų gyvenimu turėjo įtakos ir vėlesniam J. Šliūpo pasirinkimui ir požiūriui į dvasininkiją. J. Šliūpas, prisimindamas, kokias pareigas, be kasdienių, turėjo pas dėdę, rašė: „Atliekamu laiku turėjau rašyti lenkiškai ir rusiškai ir kokias ten senas knygas skaityti, kurių, žinoma, nesupratau. Taipgi keturis aritmetikos veiksnius gerokai perėjau, viskas buvo lenkiškai mokoma. Taipgi poterius kas vakarą atsiklaupęs turėjau balsiai lenkiškai kalbėti ir, negerai pataikius, gaudavau pylos. Bendrai imant, nebuvo tos savaitės, kad bent dukart už ką nors pliekiamas nebūčiau buvęs... Suprantamas dalykas, kad daugiau teisybės nebesakydavau niekam nė apie dėdę, nė jo gaspadinę, nors žinojau jį šeimyniškai su ja gyvenant. Tokiu būdu klebonijoje teisybės mokinama. Mačiau kunigus girtaujant, koziriuojant, mergas bučiuojant, bet iš manęs tokių žinių niekas neišgaudavo: žinojau, kas manęs laukia už „palaidą“ liežuvį.

Buvo dar vienas epizodas. Persikeldami į Perneravą (čia dėdė gavo paskyrimą kunigauti. – R. Š.), radome ten jauną, kokių 28 metų kunigėlį Birsėną. Tojo yda buvo tas, kad jis smarkiai gėrė šnapsą ir alų, o nusigėręs su mergomis jodėsi. Dėdė mėgino jį ir gerumu, ir piktumu nuo tokio kelio atversti ir įstatyti į geresnį kelią, bet nepavyko“.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 1

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.