Kaklo dariniai: priežastys ir diferencinė diagnostika

2017-05-02

Eglė Dobrovolskytė, dr. Evaldas Padervinskis

LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

 

Kaklo dariniai (KD) nėra dažnai klinikinėje praktikoje pasitaikanti patologija. Pacientai, pastebėję darinį kakle, kreipiasi į šeimos gydytoją, kuris savo ruožtu jį nukreipia specialistui. Nemaža dalis tokių pacientų patenka pas otorinolaringologą (ORL). KD diagnostika sudėtinga, todėl ORL turi žinoti ne tik diagnostikos metodus, bet ir galimas priežastis, kurios dažnai nesusijusios su galvos ir kaklo patologija.

 

Neck mass: etiology and differential diagnosis

Key words: neck mass, etiology, differential diagnosis.

Summary. Neck mass (NM) – rare pathology in clinical practice. Patients noticed NM, turning to the family doctor, who turns it to the appropriate specialist. A significant percentage of these patients falls to otorhinolaryngologist ( ORL ). NM differential diagnosis is difficult, so ORL must know not only diagnostic methods, however, and the possible causes, which is often not related with the head - neck pathology.

 

Priežastys

Kaklo darinių etiologija (lentelė) apima daugybę patologijų, kurias galima išskirti į grupes [1]:

  1. Įgimtos ligos.
  2. Kaklo limfadenopatija:

-          limfadenitas;

-          metabolinės ligos;

-          imunologinės ligos;

-          limfoproliferacinės ligos;

-          metastazės limfmazgiuose.

  1. Kaklo tumorai.

 

Įgimtos ligos

Įgimtos kaklo ligos dažniausiai pasireiškia vaikystėje ar paauglystėje, tačiau dalis jų gali pasireikšti ir vyresniame amžiuje [2].

Branchiogeninės (šoninės) kaklo cistos sudaro 20 proc. kaklo darinių vaikų amžiuje. Jos susiformuoja dėl nevisiško žiaunų plyšio užakimo. Žiaunų lankai formuojasi 4–7 nėštumo savaitę. Embriono kaudalinėje dalyje susiformuoja po 6 žiaunų lankus abiejose pusėse, tačiau 5-tasis žiaunų lankas dažniausiai būna rudimentinis, todėl įvairios struktūros (kraujagyslės, raumenys, kremzlės, gleivinė) vystosi tik iš 5 žiaunų lankų. Sutrikus žiaunų lankų vystymuisi ir plyšių, esančių tarp jų, obliteracijai, gali susiformuoti fistulė, sinusas ar cista. 95 proc. žiaunų lanko anomalijų susiformuoja sutrikus antrojo žiaunų lanko sistemos vystymuisi. Tik 1–4 proc. žiaunų lanko anomalijų susiformuoja dėl pirmojo žiaunų lanko sistemos vystymosi sutrikimų. Susiformavusi cista – neskausmingas, minkštas, užpildytas skaidriu turiniu darinys šoninėje kaklo dalyje, kuris gali padidėti, tapti skausmingas, paraudęs dėl infekcijos. Dalis jų diagnozuojama ankstyvoje vaikystėje, tačiau daliai pacientų įgimta kaklo cista diagnozuojama vyresniame amžiuje, kuomet ji supūliuoja [3].

Liežuvinio skydliaukės latako (priekinė) cista sudaro 70 proc. įgimtų kaklo patologijų Vaikų populiacijoje jos sudaro 55 proc. įgimtų kaklo vidurio linijos darinių. Embriogenezės metu, leidžiantis skydliaukei nuo formen cecum į kaklo priekinę dalį, susiformuoja skydliaukės liežuvinis latakas, kartu iš antrojo žiaunų lanko susiformuoja pa         liežuvio kaulas, todėl dažniausiai cista turi ryšį su paliežuvio kaulu. Sutrikus liežuvinio skydliaukės latako obliteracijai, kurio involiucija prasideda 5 embriogenezės savaitę ir tęsiasi iki 4 mėn., kaklo priekinėje dalyje susiformuoja cista arba fistulė. Cista gali susiformuoti bet kuriame liežuvinio skydliaukės latako aukštyje: virš paliežuvio kaulo (20–25 proc.), po paliežuvio kaulu (15–20 proc.), paliežuvio kaulo projekcijoje (25–65 proc.), liežuvio šaknyje (2 proc.), gerklose (labai retai). 1 proc. tokių cistų gali suvėžėti. Dažniausiai jos diagnozuojamos pirmajame gyvenimo dešimtmetyje, tačiau literatūroje aprašoma atvejų, kuomet cista diagnozuota vyresniam nei 80 metų pacientui. Cista susiformuoja vidurinėje kaklo dalyje, čiuopiant neskausminga, minkšta, juda rijimo metu, tačiau gali sukelti disfagiją, infekuotis [4, 5, 6].

Dermoidinės cistos – gerybinis kaklo darinys, kurį sudaro plokščiasis ragėjantis epitelis (epidermoidinė cista), galintis turėti odos priedų – prakaito liaukų, plaukų folikulų (,,tikroji“ dermoidinė cista) ar kitų audinių – raumenų, kaulo, kremzlės fragmentų (teratoidinė cista). Galvos ir kaklo srityje dermoidinės cistos formuojasi 1–7 proc. pacientų, dažniausiai kaklo vidurinėje dalyje – ties burnos dugnu. Šoninės dermoidinės kaklo cistos formuojasi submandibulinėje srityje tarp m. mylohyoideus ir m. hyoglossus. Yra trys teorijos, aiškinančios šių cistų susidarymo mechanizmą. Pirmoji teorija teigia, kad cista susiformuoja iš pluripotentinių mezodermos ir ektodermos ląstelių. Antroji teorija teigia, kad epidermis gilesniuose kaklo sluoksniuose lieka embriogenezės metu. Remiantis trečiąja teorija, manoma, kad dermoidinės cistos susiformuoja dėl patirtos traumos. Dažniausiai cista diagnozuojama pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau, jei nesukelia simptomų, gali būti diagnozuojama daug vėliau [7, 8].

Užkrūčio liaukos cistos – reta patologija, jos sudaro 1 proc. tarp visų kaklo cistų. Dažniausiai diagnozuojamos vaikystėje. Aprašyta keletas klinikinių atvejų, kada ši patologija diagnozuota suaugusiesiems. Cistos gali formuotis visame užkrūčio liaukos nusileidimo embriogenezės metu ilgyje – nuo apatinio žandikaulio kampo iki mediastinumo. Kakle šios cistos dažniausiai formuojasi giliai, po viduriniu m. sternocelidomastoideus trečdaliu, plinta į retrofaringinį tarpą. 50 proc. susijusios su užkrūčio liauka. 80–90 proc. cistų yra besimptomės, tik 6 proc. sukelia simptomus, kaip antai stridorą, dispnėją ar disfagiją. Kartais cista staiga padidėja po traumos, vakcinacijos ar VKTI [9].

Kraujagysliniai tumorai yra įgimta patologija. Jie klasifikuojami pagal histologinį tipą (hemangioma, hemangiopericitoma, angiosarkoma ir kt.) ir anatomines-reologines savybes į: lėtos tėkmės (kapiliarų, venų dariniai), greitos tėkmės (arteriniai ir arterioveniniai dariniai) bei mišrius kraujagyslinius darinius. Dažniausiai pasitaikantis gerybinis kraujagyslinis tumoras – hemangioma. 60 proc. hemangiomų formuojasi galvos ir kaklo srityje. Didžioji dalis jų regresuoja spontaniškai ir tik nedidelė dalis gydoma dėl galimų komplikacijų – kraujavimo, kvėpavimo takų obstrukcijos [10]. Kraujagyslinės malformacijos, tokios kaip vyndėmės, apgamai ir kt., dažniausiai yra tik kosmetinė problema, kurią gydo dermatologai.

Teratoma – įgimtas navikas, kurį sudaro visi trys gemalinių lapelių sluoksniai: ektoderma, mezoderma ir endoderma. Teratoma susiformuoja, kai iš gemalinių lapelių turintis formuotis audinys pradeda formuotis netipinėje vietoje 4–5 gestacijos savaitę. Galvos ir kaklo srityje formuojasi tik 3–5 proc. visų įgimtų teratomų. Paprastai šie navikai yra dideli, dažnai kelia pavojų naujagimio gyvybei (pvz.: sukelia respiracinį distresą), todėl labai svarbi prenatalinė diagnostika ir savalaikis chirurginis gydymas [11].

Laringocelė – gerklų skilvelio cistinis išsiplėtimas. Laringocelė gali būti vidinė, išorinė ir mišri. Išorinė laringocelė dažniausiai yra besimptomis kaklo darinys paliežuvio kaulo projekcijoje, priekiau m. sternocleidomastoideus, kuris dažnai padidėja Valsalvos mėginio metu. Mišri laringocelė gali pasireikšti nė tik kaklo deformacija, bet ir užkimimu, kąsnio pojūčiu gerklėje, rijimo sutrikimu, stridoru ar net asfikcija. Laringocelės maišui užsipildžius skysčiu formuojasi laringomukocelė, labai retai, patekus infekcijai, formuojasi laringopiocelė [12, 13].

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2017 m. Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.