Lėtinis niežėjimas: etiopatogenezė, klasifikacija, diagnostikos ir gydymo principai

2018-01-12

Lina Kuliešytė1, Arūnas Petkevičius2

1LSMU MA Medicinos fakultetas, 2LSMU MA Odos ir venerinių ligų klinika, Kauno klinikos

 

Lėtinis niežėjimas (LN) yra dažnas ir diskomfortą sukeliantis simptomas, kurio priežastis gali būti įvairios odos ir sisteminės ligos. Vidaus organų ir jų sistemų pažeidimai dažnai sąlygoja labai intensyvų, varginantį niežėjimą, nors odoje nematyti jokių bėrimo elementų. Įprastinis gydymas antihistamininiais preparatais dažniausiai neturi slopinamojo poveikio, nes skirtingų vidaus organų pažeidimai turi įtakos niežėjimo atsiradimui pagal kitokius mechanizmus. Niežėjimo etiopatogenezė nėra iki galo išaiškinta ir dažnai gydymas būna neefektyvus. Ligonius vargina nemiga, niežėjimas gali sukelti nedarbingumą, socialinį diskomfortą. Dėl minėtų problemų būtina tiksliai diagnozuoti niežėjimo priežastis, siekiant skirti efektyvius gydymo metodus. Šio straipsnio tikslas yra aptarti dažniausias lėtinio niežėjimo priežastis, klasifikaciją ir diagnostikos metodus.

 

Niežėjimo samprata

 

Niežėjimas yra apibūdinamas kaip nemalonus jutimas odoje, sukeliantis stiprų norą kasytis. Remiantis Tarptautiniu niežėjimo tyrimų forumu (angl. International Forum for the Studyof Itch (IFSI)), LN yra nustatomas tada, jei tęsiasi ilgiau nei 6 sav. LN gali neigiamai paveikti paciento psichikos būklę bei reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę, nes esant sunkiems atvejams trikdo miegą, mažina dėmesio sutelkimą. Dabar niežėjimas yra suvokiamas kaip simptomas, o ne liga. Pacientams, kuriems nenustatyta jokia LN sukėlusi priežastinė liga, vartojamas terminas „nežinomos kilmės niežėjimas“ arba „nenustatytos kilmės niežėjimas“. Apibrėžimas „nežinomos etiologijos niežėjimas“ turėtų būti nevartojamas, turint omenyje, kad daugeliu net ir kliniškai aiškių formų atveju niežėjimo mechanizmas nėra iki galo suprastas.

 

Epidemiologija

 

Niežėjimas yra labai dažnas simptomas, ir kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo sveikatos būklės tam tikru gyvenimo etapu yra jį jutęs. Nėra daug duomenų, įvertinančių pasireiškimo dažnį bendrojoje populiacijoje, tačiau manoma, jog jo paplitimas didėja priklausomai nuo amžiaus. Nustatyta, jog apie 60 proc. vyresnių nei 65 m. žmonių skundžiasi kartkartėmis užeinančiu silpnu ar net intensyviu niežėjimu kiekvieną savaitę, kuris yra apibūdinamas kaip senilinis niežėjimas. Taip pat nustatyta, jog LN yra glaudžiai susijęs su kitu simptomu – lėtiniu skausmu. Vokietijoje atliktas tyrimas, į kurį buvo įtraukta apie 11 700 suaugusiųjų, parodė, jog LN skundžiasi apie 16,8 proc. apklaustųjų. Remiantis F. Dalgard ir bendr. atlikto tyrimo rezultatais, Norvegijoje niežėjimas bendrojoje populiacijoje vargina apie 8 proc. asmenų.

Niežėjimas gali atsirasti sergant tiek dermatologinėmis, tiek sisteminėmis ligomis. Visgi apie 8–15 proc. LN atvejų pagrindinė priežastis lieka nenustatyta. Niežėjimo dažnumas tarp pacientų su pirminiu odos bėrimu priklauso nuo odos ligos. Pavyzdžiui, šis simptomas pasireiškia visiems sergantiems atopiniu dermatitu (AD) ar urtikarija ir maždaug 80 proc. psoriaze sergančių pacientų. Epidemiologinių tyrimų rezultatais nustatyta, kad, sergant pirmine biliarine ciroze, LN jaučiamas 80–100 proc. atvejų, lėtinėmis inkstų ligomis – 40–70 proc. atvejų. Sergant Hodžkino limfoma niežėjimas pasireiškia daugiau nei 30 proc. sergančiųjų.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 9

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.