Lietuva nebuvo vienintelė gydytojo ir tautos patriarcho meilė

2018-01-03

„Šeštadienis, 1884 m. sausio 5 d. Vakar man buvo liūdna diena, nes jis man pasakė, kad mėnesio pabaigoje išvyksiąs iš Prahos. Kanalo parke mes atsisveikinome su ta vieta, kurioje pirmą kartą kalbėjomės. Laikydamas mane glėbyje, jis tarė, kad reikia skirtis. Negaliu to suvokti. Ką šnekėjome paskui, amžinai liks mudviejų paslaptis, net čia jos neužrašysiu: jokiai akiai nevalia perskaityti to, ką tąkart kalbėjo jo brangiosios lūpos, bet man šis vakaras liks neužmirštamas. Atsiguliau skaudama galva ir nemiegojau beveik visa naktį, nes mintys šėlo kaip padūkusios.

 Tada dar apžiūrėjome kitus eksponuojamus paveikslus ir per miesto parką patraukėme namo. Koks puikus buvo kelias ir kaip dažnai jis mane bučiavo. Buvau liūdna, nes artėjantis jo išvykimas neišeina man iš galvos, bet kartu buvau laiminga, nes jis pasakė, kad labai jam patinku ir kad jam būsią sunku išvykti iš Prahos. Sekmadienis. Bjauresnio oro nebūna; lietus, neišbrendamas purvas. Ėjau su Daktaru pasivaikščioti į arklių turgų. Ši diena man liks nepamirštama. Nesugebėjau ir nesugebu jo iki galo suprasti ir iki šiol tebemanau, kad jis su manimi tik juokauja.

Malonus oras, mėnesiena ir jo miela draugija! O kad taip būtų visados! Ėjome už parankės, kalbėjomės, bučiavomės ir t. t. Jis vėl man uždavė tą patį klausimą, kurį jau tiek kartų yra uždavęs. Kažin ar juokais, ar rimtai? Nežinau. Kai padedu galvą jam ant krūtinės, jaučiuosi taip palaimingai ir gerai, apsaugota nuo viso pasaulio [1889]“.

 

Tai tik kelios citatos iš XIX a. Gabrielos Eleonoros Mol dienoraščio apie vyrą, susijusį su lietuvybės reikalais, Lietuvos istorijos ir literatūros puoselėjimu, 1883–1886 m. ėjusiu laikraščiu „Aušra“ („Auszra“), Lietuvos nepriklausomybės siekimu, Lietuvos Tarybos veikla 1918 m. ir gydytojo darbu tolimoje Bulgarijoje.

Unikalią progą pažvelgti į kiek dažnai stereotipais apipintą lietuvių tautos patriarchą gydytoją Joną Basanavičių suteikia moteris, vėliau tapusi jo žmona, paties patriarcho meiliai vadinama tiesiog Elle. Apie pažintį su šia moterimi savo atsiminimuose J. Basanavičius rašė: „1882 m. vasaros dalį ir rudenį, visus 1883-iuosius praleidau Vienoje ir Pragoje, trūsdamasis klinikose ir bibliotekose. Visą tačiau atliekamą nuo medicinos laiką pašvenčiau darbui bibliotekose. Persikeldamas iš Karaliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę. Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figūros su puikiu biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesingą. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Pragos merginų. Kaip iš namų sargo patyriau, ji vadinosi Gabriela Eleonora Mohl, čekų vokietaitė – Böhmin (iš Bohemijos).“

 

Gydytojo gyvenimo kelias

J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis priklausė išsilavinusių lietuvių valstiečių vaikų bangai (apimančiai kelias kartas), gimusiai XIX a. viduryje ir labai prisidėjusiai prie lietuvių tautinio atgimimo kultūrinių ir politinių tikslų realizavimo (paminėti Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kt.). 1866–1873 m. J. Basanavičius mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Ši mokykla iš kitų išsiskyrė tuo, kad joje buvo įvestos ir dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos. Tėvai norėjo, kad jų sūnus taptų kunigu, ragino jį stoti į Seinų kunigų seminariją.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 6

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.