Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Odos ir venerinių ligų katedros vedėjo prof. Jurgio Karužos istorinis portretas

2017-04-24

Dr. Asta Lignugarienė

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, LSMU

 

2016 metais minime pirmojo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Odos ir venerinių ligų klinikos vadovo profesoriaus Jurgio Karužos 150-ąsias metines. Tai buvo nepriekaištingos reputacijos, principingas gydytojas praktikas, kūręs Lietuvos dermatovenerologijos mokyklą, aktyviai dalyvavęs politinėje ir visuomeninėje veikloje sprendžiant nepaprastai svarbius tuo metu venerinių ligų kontrolės klausimus.

 

Jurgis Karuža gimė 1866 m. kovo 30 d. Karužuose Šumskų valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Iki trečiosios klasės mokėsi Suvalkų gimnazijoje, vėliau lankė Sankt Peterburgo imperatoriškąją berniukų gimnaziją. Stingant lėšų, jaunuoliui teko verstis privačiomis pamokomis. Baigęs gimnaziją jis įstojo į Įmperatoriškąją karo medicinos akademiją, kurioje studijavo nemažai lietuvių. Akademijos studentams buvo mokama stipendiją, o pabaigus studijas laukė numatyta privaloma tarnyba. 1894 m. Jurgis Karuža įgijo gydytojo diplomą. Grįžti į Lietuvą tuo laikotarpiu nebuvo jokių galimybių. Jį paskyrė dirbti kazokų pulko gydytoju Užkaukazėje, vėliau Kustanajuje. Po kurio laiko J. Karužai pavyko grįžti į Peterburgą ir gauti paskyrimą Kronštato karo ligoninėje. Per trejus metus jis paruošė ir 1898 metais apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Kalcio oksido ir organinių rūgščių rūgimo poveikis puvimo procesui žarnyne“. Disertacijai vadovavo lenkų tautybės profesorius M. Nenskij, buvęs 1863–1864 m. sukilimo dalyvis, kuriam už žymius mokslo laimėjimus caras buvo dovanojęs bausmę ir leidęs dirbti Peterburge. Vienas disertacijos oponentų buvo žymus rusų fiziologas prof. I. Pavlovas.

Apgynęs disertaciją, Karuža gavo darbą Ramiojo vandenyno laivyne. Dirbo kreiserio „Razboinik“ įgulos gydytoju ir trejus metus plaukiojo, pasiekdamas Čilę, Havajų salas, Japoniją, Malaiziją. Į Kronštatą laivas grįžo 1901 metais. Tuomet J. Karuža susipažino su Sankt Peterburgo konservatorijos studente Konstancija Stungevičiūte ir sukūrė šeimą. Karo gydytojo darbo sąlygos buvo nelengvos, šeimoje vienas po kito gimė trys sūnūs. J. Karuža dirbo Revelio (Talino), Liepojos karo ligoninėse (1 pav.) 1908 metais plaukiant Viduržemio jūra kreiseriu „Admirolas Makarovas“, buvo gauta žinia apie žemės drebėjimą Mesinoje (Sicilija). Teko padėti nuo katastrofos nukentėjusiems Italijos gyventojams. Už ryžtą ir pagalbą Italijos karalius Viktoras Emanuelis III apdovanojo J. Karužą Šventųjų Mauricijaus ir Lozoriaus ordinu, jam taip pat buvo įteiktas ir Italijos vyriausybės medalis.

1909 m. daktaras lydėjo carą Nikolajų II į Prancūziją, į susitikimą su Prancūzijos prezidentu. Šio vizito metu J. Karužai suteiktas Prancūzijos Garbės legiono kavalieriaus vardas. Už sąžiningą darbą 1908 m. caro įsakymu jis apdovanotas Šv. Stanislovo II laipsnio, 1912 m. Šv. Anos II laipsnio ordinu, taip pat daugeliu Rusijos imperijos medalių. 1908–1917 m. jis tarnavo Sankt Peterburgo (Petrogrado) Aleksandro III ligoninėje prozektoriumo ir venerinių ir odos ligų skyriaus vedėju. Pirmojo pasaulinio karo metu, evakuojant Liepojos karo ligoninę į Petrogradą, J. Karuža vos nežuvo sprogus sviediniui. 1914–1917 m. ėjo vienos iš Petrogrado miesto dalių sanitarinio gydytojo pareigas. Po Spalio perversmo vargais negalais gavo leidimą grįžti į Lietuvą. 1919 m. pasiekė Vilnių, o, prasidėjus Želigovskio agresijai, su šeima persikėlė į Kauną, pradėjo dirbti Karo ligoninės Odos ir venerinių ligų skyriaus vedėju. Tuo pačiu metu buvo pakviestas dėstyti odos ir venerinių ligų dalyką Aukštuosiuose kursuose.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva paveldėjo smarkiai išaugusį sergamumą venerinėmis ligomis. Per 1920 metus buvo įregistruota 2012 naujų venerinių ligų atvejų: 944 sifilio; 826 gonorėjos.

XX a. trečio dešimtmečio pradžioje dr. J. Karuža aktyviai dalyvavo sprendžiant venerinių ligų kontrolės klausimus. 1920 m. Steigiamojo Seimo Sveikatos subkomisijoje svarstant šią problemą, pirmą kartą Lietuvoje jis pasiūlė sergančius venerinėmis ligomis tiek ligoninėse, tiek ambulatorijose gydyti nemokamai: „Reikia nutiesti visą Lietuvą ambulatorijų tinklu ir gydyti dykai. Prostitutėms įsteigti Kaune darbo namus ant 100 lovų, kad nebūtų nuobodu ir darbo pramoktų. Jas laikyti tuose namuose, kol viso gydymo kurso nebaigs. Viešuosiuose namuose turi būti visų apsisaugojimo priemonių: kalomelio tepalo, gondonų, protargolio, irigatorių, instrukcijų. Brošiūras dalinti kiaurai visiems. Aiškinti apie veneros ligas ir bažnyčiose.“

1921 m. Pirmajame Lietuvos gydytojų suvažiavime dr. J. Karuža skaitė pranešimą „Apie kovą su sifiliu Lietuvoje“, kuriame nurodė, kad svarbiausioji ir didžiausioji sifilio išplitimo miestuose priežastis yra prostitucija. Anot J. Karužos, tai sunkiai išnaikinamas socialinio gyvenimo reiškinys, o jai plisti labiausiai padeda prastos ekonominės sąlygos, visuomenės doros nuosmukis bei proto nesubrendimas. J. Karuža, remdamasis užsienio šalių autoritetais, nepritarė aboliucionistų, siekusių panaikinti prostitucijos reglamentaciją, idėjoms, teigdamas, kad slapta prostitucija sukels dar daugiau problemų. Jis nurodė tris pagrindinius kovos etapus: sumažinti sergančių prostitučių skaičių, apsaugoti visuomenę nuo jau sergančių prostitučių bei gydyti sergančias prostitutes. Daktaras dar kartą akcentavo, kad visas venerinių ligų gydymas Lietuvoje turi būti nemokamas.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas. Dermatologijos aktualijos“ 2016

 

 

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.