Likutinę klausą tausojanti kochlearinė implantacija

2017-05-03

Likutinę klausą tausojanti kochlearinė implantacija

 

Marius Polianskis1, prof. dr. Eugenijus Lesinskas2

1 Vilniaus universitetas Medicinos fakultetas

2 VUL SK Ausų, nosies, gerklės ligų centras

 

Kochlearinė implantacija yra modernus sunkaus klausos pažeidimo gydymo metodas. Kai kurie sunkų klausos pažeidimą turintys pacientai išlaiko klausos likučius. Likutinė klausa po kochlearinės implantacijos išsaugo galimybę pacientams pritaikyti elektroakustinę klausą. Pasitelkiant atraumatinės chirurgijos techniką, specialius elektrodus bei farmakologinę terapiją šis tikslas gali būti pasiekiamas daugeliui pacientų. Išsaugota likutinė klausa lemia geresnius paciento kalbos suvokimo rezultatus po kochlearinės implantacijos bei mažesnį pooperacinių komplikacijų dažnį.

 

Kochlearinė implantacija per nevisus 50 metų tapo pagrindiniu sunkaus klausos pažeidimo gydymo metodu. Dabar implantų nauda džiaugiasi daugybė pacientų visame pasaulyje – nuo kūdikių iki senyvo amžiaus žmonių.

Kochlearinis implantas – tai elektroninis prietaisas, padedantis atkurti klausą žmonėms, turintiems sunkų klausos pažeidimą. Prietaisas susideda iš 2 dalių: vidinė dalis – elektrodas ir imtuvas implantuojamas į organizmą ir išorinė dalis – klausos procesorius, nešiojamas už ausies. Klausos procesorius surenka ir apdoroja aplinkos garsus, paverčia juos elektriniais signalais ir perduoda juos į už ausies implantuotą imtuvą. Imtuvas elektrinius signalus perduoda į elektrodą, kuris tiesiogiai stimuliuoja klausos nervo spiralinius ganglijus, apeinant pažeistus klausos receptorius. Smegenyse šie elektriniai signalai yra suprantami kaip klausa.

Kochlearinių implantų pramonė nestovi vietoje, anksčiau neįmanomais laikyti pasiekimai vis dažniau tampa kasdienybe. Liekamoji klausa buvo laikoma kochlearinės implantacijos kontraindikacija, nes buvo manoma, kad operacinė trauma sunaikina klausos likučius. Pacientams, kurių klausa smarkiai pažeista aukštų dažnių srityje, vienintelė išeitis būdavo klausos aparatai, kurie negebėjo visiškai pagerinti gyvenimo kokybės. Tobulinant chirurginę techniką bei kuriant vis naujus kochlearinių implantų elektrodus atsirado galimybė turėti tai, kas anksčiau buvo neįtikima – elektroakustinę klausą.

Išnaudojant vidinės ausies sraigės anatomines savybes, naudojant atraumatinę chirurginę techniką bei specialius elektrodus galima aukštų garsų dažnių sraigės regionus stimuliuoti elektrodu, išlaikant akustinę stimuliaciją sraigės vietose, kurios atsakingos už žemo dažnio garsus [1]. Tai leidžia pacientui beveik visiškai kompensuoti aukštų dažnių klausos pažeidimą, išlaikant akustinę žemų dažnių klausą. Ši technika turi daugybę privalumų, pradedant nuo mažesnės pooperacinių komplikacijų rizikos iki geresnių kalbos suvokimo ir klausos triukšme rezultatų [2, 3]. Norint išlaikyti likutinę klausą, kreipiamas dėmesys į įvairius veiksnius, susijusius su kochlearine implantacija.

 

Operacinė technika

 

E. Lehnhardt pirmasis aprašė atraumatinę elektrodo įvedimo techniką dar 1993 metais [4]. Klausą tausojančios kochlearinės implantacijos operacija dažniausiai prasideda standartine mastoidektomija ir veidinės kišenės priėjimu. Atraumatinės chirurgijos rekomendacijos – nesiurbti perilimfos, atlikti kuo mažiau manipuliacijų apie labirinto angą bei lėtą elektrodo įvedimą į būgninį laiptą. Šios technikos privalumai – ne tik iki 90 proc. pacientų išsaugota klausa, bet ir mažesnė sraigės osifikacijos tikimybė bei lengvesnės reimplantacijos operacijos [5].

J. Kiefer ir bendraaut. toliau tobulino atraumatinės chirurgijos techniką [6]. Jie pasiūlė kelis žingsnius, kurie sumažintų sraigės audinių pažeidimą operacijos metu: 1) mažo, deimantinio grąžto naudojimas, siekiant sumažinti klausos receptorių akustinę traumą; 2) kochleostomiją atlikti žemiau apvaliojo lango vidurio linijos, siekiant sumažinti bazinės membranos pažeidimo tikimybę; 3) rinktis kochleostomiją vietoj apvaliojo lango, įvedant elektrodą, sumažinant gręžimo bei elektrodo įvedimo kampu poreikį; 4) elektrodo įvedimo gylį apriboti iki 20 mm.

Išlieka nemažai diskusijų apie geriausią chirurginę techniką. Dažniausiai naudojamos – priėjimas per apvalųjį langą ir per kochleostomą. Priėjimas per apvalųjį langą yra viena pirmųjų technikų, naudotų kochlearinei implantacijai. Jos privalumai yra lengvesnis anatominis priėjimas, tačiau anksčiau naudojant nelanksčius elektrodus kildavo rizika pažeisti spiralinę plokštelę, be to, esant horizontaliai apvaliojo lango padėčiai elektrodo įvedimas yra traumatiškesnis. Kochleostomijos technika labiau populiari, nesutrikdo apvaliojo lango fiziologinės funkcijos, tačiau gręžimo metu susidariusių dulkių patekimas į sraigės būgninį laiptą bei neoptimali elektrodo pozicija gali lemti blogesnius kalbos suvokimo rezultatus [7]. Šiuolaikiniai lankstūs elektrodai sumažino sraigės audinių pažeidimą įvedimo metu. Vertinant išsaugotą klausą po kochlearinės implantacijos, autoriai gavo skirtingus rezultatus – A. Causon nustatė geresnius rezultatus naudojant apvaliojo lango priėjimą, P. L. Santa Maria – kochleostomos priėjimą, o O. F. Adunka negavo statistiškai reikšmingo skirtumo tarp dviejų lyginamų technikų [5, 7, 8]. Tolesni atsitiktinių imčių tyrimai reikalingi norint tinkamai parinkti kiekvieno chirurginio priėjimo indikacijas [3].

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2016 m. Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.