Liragliutidas – endogeninio žmogaus GLP-1 analogas

2017-10-04

Miglė Francaitė-Daugėlienė

LSMU MA Endokrinologijos klinika

 

Antrojo tipo cukrinis diabetas (2 tipo CD) – progresuojanti liga, sukelta sumažėjusio audinių jautrumo (atsparumo) insulinui, kasos beta-ląstelių disfunkcijos, kuri nulemia insulino trūkumą ir hiperglikemiją. Ilgalaikė hiperglikemija skatina lėtinių CD komplikacijų vystymąsi. Didžiosios Britanijos perspektyviojo cukrinio diabeto tyrimo (UKPDS) rezultatai įrodė hiperglikemijos korekcijos svarbą komplikacijų prevencijai. Mikrovaskulinių komplikacijų rizika esant gerai glikemijos kontrolei sumažėja iki 25 proc.

 

2 tipo CD gydymo galimybės plečiasi. Naujiems vaistams keliami vis didesni reikalavimai: nuo gliukozės priklausoma insulino sekrecija, galimybė sumažinti svorį, įtaka hipoglikemijai bei saugumas širdies ir kraujagyslių sistemai. Į gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) preparatai skatina nuo gliukozės priklausomą insulino sekreciją, slopina gliukagono išsiskyrimą, lėtina skrandžio evakuaciją ir mažina alkio pojūtį. Tyrimais su gyvūnais nustatyta, jog liragliutidas slopina beta ląstelių apoptozę bei skatina jų regeneraciją.

Liragliutidas – tai žmogaus GLP-1 analogas, kurio sudėtis atitinka 97 proc. endogeninio GLP-1 baltymo. Endogeninio GLP-1 skilimo pusperiodis labai trumpas (1,5 min.) dėl greito suardymo sąlygoto fermento dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4). Liragliutido skilimo pusperiodis – 13 val., jo poveikis išlieka ilgiau nei 24 val., o tai leidžia jį naudoti gydymui 1 k/d. Liragliutidas sudėtyje turi tik vieną pakeistą aminorūgšties molekulę bei vieną kovalentiškai prijungtą prie GLP-1 sekos riebalų rūgšties molekulę. Susijungusi su albuminu, GLP-1 komplekso veikimo trukmė prailgėja išliekant toms pačioms biologinėms savybėms. Riebalų rūgšties molekulė slopina fermentą DPP-4 ir taip apsaugo liragliutidą nuo suirimo. Liragliutidas gaminamas Saccharomyces cerevisiae naudojant rekombinantinę DNR technologiją. Dėl labai panašios sudėties į endogeninį GLP-1 formuojasi palyginti nedaug antikūnų prieš liragliutidą (8,6 proc.). Tai sąlygoja ilgalaikį medikamento efektyvumą gydant 2 tipo CD. GLP-1 agonistai skatina insulino sekreciją tik esant hiperglikemijai, t. y. insulino sekrecija priklauso nuo glikemijos lygio, todėl nebūna hiperinsulinemijos ir hipoglikemijų rizika labai maža.

 

Liragliutido poveikis – į GLP-1 panašus efektas

 

Kasos beta ląstelių jautrumas

Klinikinių tyrimų duomenys skelbia, kad vienkartinė liragliutido injekcija per parą yra pakankama, kad būtų atkurtas pakankamas insulino atsakas į glikemiją.

 

Gliukagono sekrecijos slopinimas

Gliukagono hipersekrecija 2 tipo CD sergantiesiems stimuliuoja kepenų gliukozės gamybą ir sąlygoja alkio hiperglikemiją. GLP-1 analogai slopina gliukagono sekreciją priklausomai nuo glikemijos – esant hiperglikemijai gliukagono sekrecija slopinama, todėl mažėja glikemija.

Remiantis klinikinių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad liragliutido sąlygotos hipoglikemijos labai retos (0–2,8 proc.) dėl nuo gliukozės priklausomo insulinotropinio ir gliukagonostatinio poveikio.

 

Skrandžio evakuacija, alkio slopinimas

Nuo liragliutido dozės priklausoma sulėtėjusi skrandžio evakuacija 2 tipo CD sergantiesiems pacientams užtikrina geresnę glikemijos kontrolę po valgio net ir nedidėjant insulino koncentracijai organizme. Tai iš dalies paaiškina apetito bei svorio mažėjimą. Deja, dalis dabartinių 2 tipo CD gydyti skiriamų vaistų (sulfanilkarbamidai, insulinoterapija) susiję su kūno svorio didėjimu, kas yra žalinga ligos eigai.

 

Hipoglikemijos rizika

Labai svarbu, kad 2 tipo CD gydymas nedidintų hipoglikemijų rizikos, kadangi tai gali trukdyti pasiekti geros glikemijos kontrolės tikslų. Liragliutido sąlygota hipoglikemija pasitaiko labai retai ir paprastai būna nesunki. Didesnė hipoglikemijų rizika yra skiriant liragliutidą su sulfanilkarbamidu (glimepiridu).

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.