Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės (ELPKC) centro duomenimis, informuoja, kad Prancūzijoje (Var departamente, Hyères mieste) užregistruotas vietinis Zikos virusinės infekcijos atvejis. Siekiant išsiaiškinti užsikrėtimo aplinkybes šiuo metu šalyje vykdomi detalesni tyrimai.

Maisto saugos aktualijos

2019-10-08

„Maistas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tai – ne tik malonumo ar patirčių šaltinis, bet ir būtinybė norint išgyventi. Šiandien neįsivaizduojame savo kasdienybės be kitų pagalbos rūpinantis mūsų maistu, t. y. be parduotuvių ar viešojo maitinimo įstaigų. Tačiau tai nereiškia, kad maisto tiekėjams keliame mažesnius reikalavimus. Anaiptol, tikimės gauti skanų, kokybišką, o svarbiausia, saugų maistą“, – teigia dr. Asta Šamulevičiūtė, TGS Baltic advokatė, maisto teisės ekspertė, praktikė, turinti tiek mokslinės, tiek akademinės patirties. Tarptautiniams ir vietiniams maisto tvarkymo subjektams teikia konsultacijas maisto teisės – licencijavimo reikalavimų, maisto ženklinimo ir reklamos, informacijos apie maistą teisinio vertinimo, pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo reikalavimų ir kt. klausimais, padeda komunikuojant su kompetentingomis institucijomis, atstovauja teismuose. Dr. Asta Šamulevičiūtė sutiko pasidalyti mintimis aktualiausiais maisto saugos teisės klausimais.

 

Kas tai yra maisto sauga? Kokie pagrindiniai maisto saugos reguliavimo principai?

 

Maisto sauga nėra papildomas kriterijus maistui. Tai yra pagrindas, dėl kurio paprastai net nediskutuojame ir tikimės to kaip savaime suprantamo dalyko. Tačiau dar praėjusiame amžiuje prasidėjusios problemos, tokios kaip listerijos, salmonelės, E. coli bakterijos, toksinai maiste, galvijų spongiforminė encefalopatija, paukščių gripas ir pan., parodė, kad ir šis kriterijus užtikrinamas ne visada.

Atsižvelgiant į minėtas krizes, 2002 metais Europos Sąjungos lygiu buvo vienareikšmiškai uždrausta tiekti rinkai nesaugų maistą, tokią nuostatą įtvirtinant visose Europos Sąjungos valstybėse narėse tiesiogiai taikomame teisės akte – Bendrajame maisto saugos reglamente. Lietuvos Respublikos maisto įstatymas saugą apibrėžia kaip šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visumą, užtikrinančią, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį.

Pagrindiniai maisto saugos reguliavimo principai: maistas turi būti saugus ne tik „čia ir dabar“.

Tai, kaip elgiamės su maistu namuose, yra mūsų pačių atsakomybė ir į teisės aktų reguliavimo sritį nepatenka. Tačiau jei kalbame apie maisto verslo subjektus, būtent jiems kyla pareiga užtikrinti, kad jų tiekiamas rinkai maistas būtų saugus. Pirminė maisto verslo subjektų atsakomybė už maisto saugą yra vienas iš pagrindinių maisto saugos reglamentavimo principų.

Be kita ko, galioja ir principas „nuo lauko iki stalo“, kuris reiškia, kad maisto saugą privaloma užtikrinti visoje maisto tiekimo grandinėje: nuo augalų ir gyvūnų auginimo iki momento, kai maistas patenka į vartotojo rankas.

Tuo tikslu pasitarnauja ir atsekamumo principas, kuris įpareigoja maisto verslo subjektus gebėti nustatyti, iš ko jie gavo konkretų maistą ir (ar) žaliavas ir galiausiai kam pateikė savo produktus ir (ar) žaliavas. Tai ypatingą reikšmę turi kilus įtarimams, kad maistas nesaugus, ar jau prireikus pašalinti nesaugius produktus iš rinkos ar susigrąžinti juos iš vartotojų, kadangi tokiais atvejais svarbu veikti operatyviai.

Pažymėtina ir tai, kad maisto verslas, tiekdamas rinkai maistą, turi galvoti ne tik apie tai, kad maistas būtų saugus čia ir dabar, t. y. ne tik tuo momentu, kai maistas yra vartojamas, bet turi įvertinti ir ilgalaikį maisto produkto poveikį ne tik jį vartojančio asmens, bet ir vėlesnių kartų sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kai kurių medžiagų naudojimas maiste yra ribojamas, pavyzdžiui, teisės aktuose nustatomi didžiausi leistini tam tikrų medžiagų kiekiai, jų naudojimo reikalavimai, atliekamas jų rizikos vertinimas. Kiekvienu atveju atsiradus naujų mokslinių duomenų gali būti priimami nauji sprendimai ar peržiūrimos jau taikomos rizikos valdymo priemonės.

 

Kalbino Ramutė Pečeliūnienė

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.