Mažasis Paryžius – tarpukario Kaunas: nuodėmingoji miesto gyvenimo pusė

2018-09-19

Šiandien visuomenėje netrūksta susidomėjimo Pirmąja Lietuvos Respublika. Į tarpukarį dažnai žvelgiama pro rožinius akinius, todėl Smetoninės Lietuvos laikotarpis neišvengia įvairių stereotipų ir mitų. Pastaruoju metu Lietuvos istorikai apskritai visą tarpukarį bando vertinti vadovaudamiesi šūkiu „Antanas nori būti ore [1], sviestas ir krepšinis“. Nors šiuo šūkiu įvardijami tariamai ryškiausi tarpukario Lietuvos laimėjimai, tenka pripažinti, kad, neturint platesnio to laikotarpio konteksto ir reiškinių suvokimo, visas tarpukaris gali pasirodyti nykus, rūškanas ir neįdomus.

 

Ne išimtis ir tarpukario Kaunas, kurio neafišuojama tamsioji pusė suteikia savito šarmo ir yra gyva, neatsiejama miesto gyvenimo istorijos dalis. Čia vertėtų prisiminti didelio populiarumo po 1990-ųjų susilaukusią, jau šiandien sunkiai įsivaizduojamu 80 tūkstančių tiražu perleistą tarpukario žurnalisto Juozo K. Belecko knygą „Nuodėmių gatvė“. Joje buvo itin glaustai aprašomas tarpukario Kauno Raudonųjų žibintų kvartalo gyvenimas. Jau ko vien verti žinomo tarpukario Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio dienoraščio puslapiai [2]. Jame istorikas Z. Ivinskis nevengė kritinio žvilgsnio Antano Smetonos režimui, taip pat užsimena ir apie to meto miesto gyvenimą. Kalbėdamas apie 4-ojo dešimtmečio pabaigos Kauną, Z. Ivinskis yra užsiminęs, kad pastaruoju metu Laisvės alėjoje, labiausiai vakarais ir naktį, ant kiekvieno kampo atsirado tiek mergų, kad ramiai neįmanoma nė praeiti. Šios istoriko Z. Ivinskio dienoraščio eilutės tarsi kviečia nusikelti į praeitį ir pažvelgti į kiek kitokį, plačiau neafišuojamą tarpukario Kauno gyvenimą.

 

Mažojo Paryžiaus suklestėjimas

Pasak istorikės Erikos Meškauskienės, po nepriklausomybės paskelbimo Kaunui tapus laikinąja sostine, būtent šiame mieste žaibiškai pradėjo klestėti pramonė. Įsigyti galima buvo visko – nuo skrybėlių, be kurių į gatvę neišeidavo ir tarnaitės, iki moderniausių automobilių, kuriais Kaune prekiavo Amerikos lietuviai. „Dėl gausybės parduotuvėlių, kavinių, restoranų su gyva muzika Kaunas buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Kavinių ir užeigų, kur aukštuomenė, menininkai ir miestiečiai šėldavo iki ryto, Kauno centre buvo skaičiuojama per trisdešimt. Taip pat itin populiarūs buvo kino teatrai. Vien 1939 metais veikė 16 stacionarių kino teatrų ir keliolika salių bei vasaros kino teatrų. Vienas populiariausių ir moderniausių – „Metropolitan““, – tarpukario Kauną apibūdina istorikė. Kaip nurodo E. Meškauskienė, „kaip ir būdinga tarpukario Europos sostinėms, pagrindinėje prekybos arterijoje – Laisvės alėjoje – buvo daug įvairių komercinių įstaigų. Su tekstilės pramone vienaip ar kitaip buvo susijusios net aštuoniasdešimt keturios čia veikusios įmonės. Kauno centrinėje dalyje veikė daug siuvyklų, nes kauniečiai ypač sekė madą ir siūdinosi drabužius pas madingiausius miesto siuvėjus (dabar mes juos greičiausiai vadintume dizaineriais). Laikraščiai turėjo madai skirtas rubrikas, kur buvo aptariama, kas madinga tą sezoną, kaip derinti aprangą ir pan. Straipsniai dažnai prasidėdavo fraze: „Paryžiuje šį sezoną madinga...“. Čia veikė įvairaus pobūdžio „manufaktūros“ – tekstilės gaminių parduotuvės, tarp jų ir šios pramonės gamybinė įmonė „Oskaro Trejaus fabrikas“. Laisvės alėjoje buvo daug skrybėlių parduotuvių ir siuvyklų – apie dvidešimt. Čia veikė kelios baltinių siuvyklos ir rankdarbių krautuvės, mezginių, trikotažo parduotuvės ir dvi gorsetų (korsetų) dirbtuvės.Kaune augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kurdavosi parduotuvės, kavinės ir modernūs kino teatrai.Kauniečiai pramogauti eidavo ir į „Žydų pasažą“. Nors pagrindinė statinio paskirtis – bankas, čia buvo sukurtas daugiafunkcis miesto visuomeninis centras: abipus siauro pasažo buvo išsidėsčiusios krautuvėlių eilės, įsikūrusi kavinė, o antrajame aukšte įrengtas „atviras vasaros kino teatras“.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 3.

 

© 2006 Visos teisės saugomos.