Tarp Europos šalių cukriniu diabetu (CD) sirgusių suaugusiųjų daugiausia buvo Portugalijoje (9,86 proc.), mažiausia – Airijoje (3,43 proc.). Lietuvoje sergamumas CD tarp suaugusiųjų buvo 3,69 proc. ES vidurkis – 6,04 proc. (2017 m. duomenys)

„Mirtis tenai viešėjo su juodvarnių būriais...“ (Salomėja Nėris)

2019-05-06

Aldona Ruseckaitė

 

Lietuvių literatūros klasikė, poetė Salomėja Nėris gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime, Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje valstiečių Bačinskų šeimoje. Baigusi studijas Kauno universitete, mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. 1936 m. Paryžiuje ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo, 1937 m. gimė sūnelis Saulius. Išleido šešis poezijos rinkinius, keletą eiliuotų pasakų.

 

S. Nėries gyvenimas buvo gana sudėtingas, jame daug prieštaravimų, pažiūrių pokyčių. 1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris dviese su mažu vaiku traukėsi į Rusijos gilumą, pasiekė Maskvą, vėliau teko gyventi Penzoje, Ufoje, o 1942 m. birželį ji vėl sugrįžo į Maskvą ir šiame mieste gyveno iki 1944 m. rugsėjo pabaigos, kol grįžo į Lietuvą. Poetė buvo Tarybų Sąjungos aukščiausiosios tarybos deputatė. Grįžusi iš Ufos į Maskvą, po Aukščiausiosios tarybos sesijos Salomėja staiga susirgo. Ji ir šiaip prastokai jautėsi – vis skaudėjo galvą, norėjo dažniau atsigulti, pamiegoti – regis, ir maistas geras, ir vitaminų nusipirko, o vis dažniau silpna. Naktį ėmė krėsti šaltis, kilti temperatūra, pykino, svaigo galva, diegė vidurius. Skubiai iškviestas gydytojas įtarė, kad gali būti vidurių šiltinė, reikia gultis į ligoninę, bet Salomėja sukaupė jėgas ir griežtai ištarė – ne, ji gultis negali, nepaliks vaiko! Gydėsi viešbutyje. Pagerėjo gan greitai. Stipri nesijautė, bet pakilo ant kojų, tirtis ligos į polikliniką nėjo. Tomis dienomis moteris dar neturėjo Maskvoje medicinos kortelės, ją gavo maždaug po pusantro mėnesio ir tada jau galėjo gydytis Kremliaus poliklinikoje. Kaip deputatė. Po šios ūmios ir gan trumpos ligos Salomėja sunerimo – kas čia jai taip staiga, atvykusi į Maskvą išties nesijautė labai sveika. Savo bičiuliui Petrui Veržbiliauskui vis kartojo, kad, kai jis važiuosiąs į Baškiriją, teparvežąs jai to krašto liaudiškų vaistų – ir rauginto kumelių pieno, ir žolelių antpilų, nuovirų, ten vietiniai gydytojai šamanai stebuklingai gydo visokias ligas.

Ligos simptomai ėmė kartotis: staiga pakildavo temperatūra, kankino silpnumas, skaudėdavo pilvo sritį, kartais rodėsi – gal skrandis, gal apsinuodijo, kartais gal apendicitas ar žarnyno sutrikimai. Ji beveik niekam nesiskųsdavo, su siaubu galvodavo, jeigu paguldytų į ligoninę, kam ji paliktų savo keturmetį sūnų. Tačiau jos artimas pažįstamas P. Veržbilauskas matė moters prastą savijautą, jos nuovargį ir sugalvojo paprašyti pažįstamų Maskvos gydytojų, kad jie Nėrį apžiūrėtų. Poetė į šią apžiūrą ėjo nenoromis, įsitempusi. Ir kai ją pakvietė į didelį kabinetą, kuriame konsiliumui buvo pasirengę aštuoni gydytojai, moteris išsigando. Kai seselė paprašė nusirengti, Salomėja sutriko, pašoko nuo kėdės ir greitu žingsniu paliko kabinetą, niekas negalėjo sulaikyti...

Savo bičiuliui P. Veržbilauskui pareiškė esanti sveika, o pasitikrins, kai grįš į Lietuvą. Į Tėvynę grįžo 1944 metų rugsėjo pabaigoje, savijauta buvo prasta, kankino silpnumas. Kai grįžo į Kauną, pradėjo vėl gyventi su savo vyru, vis dažniau pajusdavo pykinimą, suabejojo – gal laukiasi – labai panašūs simptomai... Poetė nuėjo pas moterų gydytoją, kad sužinotų, kaip čia yra, nes ir vyras Bernardas sunerimo dėl tokios galimos „diagnozės“... Žinoma, ji nebuvo nėščia.

Lietuvoje pradėjo tirtis. 1945 m. pradžioje nuvažiavo į Vilnių, į Sveikatos apsaugos liaudies komisariatą, kurio komisaras buvo profesorius Vytautas Girdzijauskas, jį poetė gerai pažinojo. Kreipėsi patarimo, kur gydytis, nes savijauta vis blogėja, o diagnozės niekas nenustato, pati spėlioja, kokia liga galėtų būti, gal kažkas kepenyse, gal ji užsikrėtė Ufoje? O gal dar jaunystėje, kai gėrė tą prakeiktą actą, norėdama sulieknėti? O gal kai Maskvoje gėrė labai daug kavos? Profesorius patarė gydytis specpoliklinikoje, svarbiausia išsitirti, kokia liga, tačiau praėjo keli mėnesiai, nieko tikslaus nenustatant, ligonė vis labiau kankinosi.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 9

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.