Naujieji arterinės hipertenzijos mechanizmai

2018-05-15

Artūras Vinikovas, Agnė Laučytė-Cibulskienė

VUL SK Nefrologijos centras

 

Arterinė hipertenzija (AH) – liga, kuriai būdingas ilgalaikis arterinio kraujospūdžio padidėjimas, ilgainiui pažeidžiantis organus taikinius: kraujagysles, širdį, smegenis, inkstus ir akis. Daugiau nei 90 proc. atvejų arterinė hipertenzija būna pirminė, jos tikslios priežastys dar nėra visiškai žinomos. Dažniausi pirminės AH rizikos veiksniai: genetinis polinkis, amžius, antsvoris, nutukimas, sūrus ir riebus maistas, alkoholio vartojimas, rūkymas, nervinė įtampa bei fizinio aktyvumo stoka. Antrinė AH yra retesnė ir sudaro iki 10 proc. atvejų. AH sukelia: inkstų parenchiminės ligos, inkstų kraujagyslių pokyčiai (stenozė, fibromuskulinė displazija), feochromocitoma, pirminis hiperaldosteronizmas, Kušingo sindromas, obstrukcinė miego apnėja, aortos koarktacija, skydliaukės ligos ir tam tikros vaistų grupės.

 

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje pirmine AH serga apie 20 proc. moterų ir 24 proc. vyrų, vyresnių nei 18 metų. Lietuva patenka į penketuką valstybių, kuriose hipertenzija labiau paplitusi tarp vyrų. Skaičiuojama, kad net 40 proc. mūsų šalies suaugusių vyrų turi padidėjusį kraujospūdį [1]. Higienos instituto duomenimis, daugiau nei pusę (56,2 proc.) visų mirčių sudarė kraujotakos sistemos ligos. Šis rodiklis dvigubai viršija Europos Sąjungos vidurkį [2]. Daugeliu klinikinių tyrimų įrodyta, kad efektyvus medikamentinis hipertenzijos gydymas gali stipriai sumažinti sergamumą bei mirtingumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) [3]. Dar 1990 m. R. Collins ir bendr. nustatė, kad diastolinį kraujospūdį sumažinus 5–6 mm Hg, insulto rizika sumažėja net 35–40 proc., o išeminės širdies ligos rizika – 20–25 proc. [4]. Kiekviena antihipertenzinių vaistų grupė veikia skirtingas patofiziologines AH grandis. Reikėtų paminėti, kad mechanizmų, didinančių arterinį kraujospūdį, yra nemažai. Jiems priskiriami: padidėjęs simpatinės nervų sistemos aktyvumas, pokyčiai renino-angiotenzino-aldosterono sistemoje (RAAS), natrį sulaikančių hormonų ir vazokonstriktorių perteklius bei vazodilatatorių sumažėjimas (kaip antai prostaciklino, azoto oksido (NO) ir natriurezinių peptidų), pokyčiai kalikreino-kinino sistemoje, kraujagyslių pasipriešinimo ir inkstų mikrokraujagyslinių struktūrų anomalijos ir padidėjęs kraujagyslių augimo faktorių aktyvumas.

2017 metais pasirodė ir naujos Amerikos širdies asociacijos (American Heart Association – AHA) hipertenzijos kontrolės gairės (lentelė). Šios rekomendacijos buvo paremtos įrodymais, jog griežtesnė kraujospūdžio kontrolė pagerina pacientų ligos baigtis ir sumažina bendrąjį mirtingumą, nepadidinama ortostatinės hipotenzijos ar kritimų rizikos [5]. Todėl griežtesnė AKS kontrolė tampa ilgalaikiu tikslu siekiant geresnės pacientų prognozės. Šias išvadas patvirtino ir 2015 metais atliktas SPRINT tyrimas, kuriame buvo palygintos dvi sistolinės AH gydymo taktikos: standartinė, kai siektinas kraujospūdis yra mažesnis nei 140 mm Hg, ir intensyvi, kai siektinas AKS yra 120 mm Hg ir mažesnis. Šis tyrimas įtraukė 9361 pacientą ir įrodė, kad intensyvesnė kontrolė sumažino mirtinų ir nemirtinų kardiovaskulinių įvykių kiekį ir bendrąjį mirtingumą, 25 proc. sumažino miokardo infarkto, ūminės išemijos sindromo, insulto, širdies nepakankamumo ar širdinės mirties pasireiškimo dažnį [6]. Nauji AH atsiradimo mechanizmai išlieka aktualūs ir gali suteikti naujas AH gydymo galimybes.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 3

 

© 2006 Visos teisės saugomos.