Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius (sausio - balandžio mėn.) nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės pasiskiepijo dvigubai daugiau asmenų nei pernai per tą patį laikotarpį atitinkamai 28 061 ir 13 553 asmenys.

Naujos širdies ir kraujagyslių ligų diagnostikos bei gydymo galimybės

2019-05-30

Apie tai, kokius iššūkius gydytojams tenka patirti gydant didelę širdies ir kraujagyslių ligų riziką turinčius pacientus, kokias gydymo schemas taikyti ir kokio rezultato tikėtis, kalbamės su Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centro vadove dr. Nora Kupstyte-Krištapone.

 

Su kokiais iššūkiais kasdienėje klinikinėje praktikoje susiduriama koreguojant arterinę hipertenziją, ypač pacientams, priskiriamiems didelės ar labai didelės širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) rizikos grupei?

Didžioji dalis arterine hipertenzija (AH) sergančių pacientų, kuriuos tenka konsultuoti kardiologams, yra būtent didelės ar labai didelės ŠKL rizikos (jau sergantys ŠKL arba turintys organų taikinių pažaidą), tad problemas išvardyti nėra sudėtinga: pirmiausia tai nepakankama AH korekcija, kai nepasiekiamas tikslinis AKS, antra – polifarmakologija, kadangi tokie pacientai serga ne tik AH, bet vartoja vaistus ir dėl išemonės širdies ligos, cukrinio diabeto, podagros ir kitų būklių. Tai susiję su vaistų nevartojamumu dėl sudėtingo gydymosi režimo ir didelio tablečių skaičiaus, todėl gydytojams tenka atsižvelgti ir į vaistų sąveikos galimybę bei gretutines ligas, dėl kurių gali pakisti skiriamų vaistų koncentracija kraujyje ar netgi apskritai tie vaistai gali būti kontraindikuotini.

Naujosios 2018 metų Europos kardiologų draugijos AH diagnostikos ir gydymo gairės pateikia gana paprastą gydymo schemą, kurioje siūloma AH gydymą pradėti dviejų vaistų deriniu, pageidautina, vienoje tabletėje (AKFI ar ARB derinyje su diuretiku ar KKB), todėl nekomplikuotos AH atveju didžiajai daliai pacientų toks gydymas yra efektyvus. Jei to nepakanka, siekiant optimalios AH kontrolės, siūlomas trijų minėtų vaistų grupių derinys. Manau, jog monoterapijos AH gydymo pradžioje atsisakymas (nebent nustatomas neženklus AH padidėjimas arba gydome senyvo amžiaus silpną ligonį) tikrai gali pagerinti AH gydymo efektyvumą, nes pasiekiamas tikslinis AKS. Deja, vis dar pastebiu nuostatą, jog tikslinio kraujospūdžio ribos yra tokios pat, kaip diagnostinių reikšmių ribos. AH diagnozuojama, kai gydymo įstaigoje pamatuotas AKS yra 140/90 mm Hg ar didesnis ir (arba) atlikus ambulatorinę AKS stebėseną paros vidurkis yra 130/80 mm Hg ar didesnis, ir (arba) namuose matuoto AKS vidurkis yra 135/85 mm Hg ar didesnis. Taigi gairėse nurodoma, jog AH diagnozuojama išmatavus AKS didesnį nei 140/90 mm Hg, tačiau tikslinio sistolinio AKS jaunesniems nei 65 m. pacientams turime siekti mažesnio nei 130 mm Hg, vyresniems – mažesnio nei 140 mm Hg, tuo tarpu diastolinis kraujospūdis turėtų būti 70–80 mm Hg ribose. Tai ypač svarbu jaunesniems pacientams, kuriems didesnis nei tikslinis AKS, nepaisant skiriamo gydymo, yra susijęs su komplikacijų rizika (organų taikinių pažaida). Turėtume nepamiršti, jog AH komplikacijos ne tik blogina paciento prognozę ir gyvenimo kokybę, jų gydymas yra brangus. Tarsi ir visi žino, jog AH yra reikšmingas širdies nepakankamumo, prieširdžių virpėjimo, lėtinės inkstų ir periferinių arterijų ligų, pažinimo funkcijų blogėjimo ir demencijos rizikos veiksnys, tačiau kasdienėje klinikinėje praktikoje suvokimo, kad gera AH kontrolė padėtų išvengti šių ligų, pasigendu.

Tiek PSO, tiek EKD rekomendacijose vaistų vartojamumui pagerinti rekomenduojami vaistų deriniai vienoje tabletėje, nes klinikiniai tyrimai rodo, jog vaistų vartojimo režimo supaprastinimas yra vienintelis efektyvus šios problemos sprendimo būdas. Netgi pateikiama rekomendacija kompensuoti gydymą inovatyviais fiksuotų dozių vaistų deriniais. Mano nuomone, derinius turėtume rinktis ir dėl įrodymų, jog gydymas dviem vaistais mažesnėmis dozėmis yra efektyvesnis nei monoterapija, be to, leidžia išvengti nepageidaujamų reiškinių.

Jei papildome keliomis ligomis sergančio paciento gydymo schemą dar dviem ar net trimis tabletėmis, tikimybė, jog gydymo eigoje pacientas jas visas ir vartos, nėra didelė (tai įrodo klinikiniai tyrimai ir registrai), todėl būtent šiems pacientams neabejotinai reikėtų galvoti apie tablečių skaičiaus mažinimą.

Dar viena svarbi problema – gydytojų inercija, ji ypač būdinga gydant AH, nes, nepaisant nepasiekto optimalaus AKS, pratęsiami vartojami vaistai, nedidinant dozių, nepapildant gydymosi schemos. Tai susiję su nepakankamu AH gydymo rezultatų įvertinimu, nes nėra įprasta atlikti AKS stebėseną (ne visose gydymosi įstaigose prieinama AKS stebėsena). Klinikinėje praktikoje aš taip pat neatlieku visiems pacientams šio tyrimo, bet yra gana paprasta išeitis – jei pacientas turi AKS matavimo prietaisą, prašau atsinešti bent savaitės užrašytus ryto ir vakaro AKS matavimo rezultatus, kurie tikrai padeda apsispręsti dėl gydymo korekcijos poreikio.

 

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“. 2019 Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.