HI informacija: pernai šalyje mirė 38 281 žmogus – 1293 asmenimis mažiau nei 2018 m. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės priežastys. 2019 m. jos sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 54,6 proc. mirusiųjų, nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių priežasčių – 6,3 proc.

Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikos santrauka

2020-06-22

Nevaisingumas yra liga, kurios TLK-10-AM kodas N97 (nuo N97.0 iki N97.9) ir N46.

Nevaisingumas paliečia apie 10–15 proc. porų arba maždaug kas šeštą porą. [1]. Kadangi Lietuvoje yra apie 1 mln. šeimų [2], susidaro maždaug Klaipėdos gyventojų dydžio nevaisingų šeimų grupė. Nustatyta, kad globalus pagalbinių apvaisinimo būdų poreikis siekia ne mažiau kaip 1 500 ciklų 1 milijonui gyventojų per metus [3]. Efektyvus nevaisingumo gydymas gali turėti svarbią reikšmę ne tik patiems individams, bet ir visuomenės socialiniams bei demografiniams rodikliams.

 

 

Problemos apžvalga ir aktualumas bei „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikos“ (toliau – Metodika) poreikio pagrindimas

 

Remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20–30 proc., moterų – 20–35 proc., abiejų partnerių – 25–40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro 10–20 proc. Analizuojant detaliau, išskiriamos šios moterų nevaisingumo priežastys [33]:

  • ovuliacijos sutrikimai – 25 proc.,
  • endometriozė – 15 proc.,
  • sąaugos pilvo ertmėje – 12 proc.,
  • kiaušintakių nepraeinamumas – 11 proc.,
  • kiti kiaušintakių pažeidimai – 11 proc.,
  • nepaaiškinamas nevaisingumas – 10 proc.,
  • kitos priežastys – 9 proc.,
  • hiperprolaktinemija – 7 proc.

Vyrų nevaisingumo priežastys [34]:

  • nepaaiškinamas nevaisingumas – 34 proc.,
  • varikocelė – 17 proc.,
  • hipogonadizmas – 10 proc.,
  • urogenitalinės sistemos infekcijos – 9 proc.,
  • nenusileidusi/-ios sėklidė/-ės – 8 proc.,
  • kitos priežastys – 8 proc.,
  • seksualiniai sutrikimai – 6 proc.,
  • imuninės sistemos sutrikimai – 5 proc.,
  • sisteminės ligos – 3 proc.

 

Yra daug veiksnių ir ligų, kurios gali sutrikdyti pastojimą, todėl labai svarbus kryptingas nevaisingos poros ištyrimas, kuris apima:

  • spermos tyrimą,
  • ovuliacijos įvertinimą,
  • kiaušintakių ir mažojo dubens organų patologijos diagnostiką,
  • tyrimus dėl lytinių takų infekcijų, tokių kaip Chlamydia trachomatis
  • imuninio atsparumo raudonukei ištyrimą [1].

 

Kai nevaisingumo diagnozė nustatyta, yra trys pagrindiniai gydymo būdai [1]:

  • medikamentinis vaisingumo sutrikimų gydymas (pvz., medikamentinė ovuliacijos indukcija);
  • chirurginis nevaisingumo priežasčių šalinimas (pvz., laparoskopinis endometriozės židinių bei sąaugų m. dubenyje šalinimas);
  • pagalbiniai apvaisinimo būdai (PAB), kai naudojamos priemonės, padedančios pastoti ne lytinių santykių metu. PAB dažniausiai susiję su ekstrakorporalinėmis gametų bei embrionų manipuliacijomis.

 

Metodikos mokslinis pagrindimas

 

            Šiuolaikinių diagnostikos ir gydymo metodų klinikinį efektyvumą bei saugumą įrodo eksperimentinių bei klinikinių tyrimų rezultatai. Šių Metodikų pagrindas – NICE clinical guideline 156. Fertility Assessment and treatment for people with fertility problems. Issued: February 2013. Updated 2017“ [1] bei ankstesnis, t. y. 2004 m., jų variantas [3]. Taip pat į Metodiką įtrauktos ir pateikiamos ESHRE bei ASRM nevaisingumo gydymo rekomendacijos.

 

Metodikos paskirtis, tikslas ir peržiūrėjimo terminas

 

Metodika nėra nei mokymosi priemonė, nei vadovėlis. Ji skirta profesionalams, t. y. nevaisingumo srityje besispecializuojantiems gydytojams akušeriams ginekologams. Tikslas: geriausiais šiuo metu prieinamais įrodymais pagrįstų šeimų nevaisingumo ištyrimo bei gydymo metodų ir metodikų įdiegimas į kasdienę klinikinę praktiką.

Metodika turėtų būti peržiūrėta ne vėliau kaip po 5 metų, t. y. 2023 m.

 

NEVAISINGOS POROS TYRIMAS BEI GYDYMAS

 

Nevaisingumo apibrėžimas ir pradinis konsultavimas

 

Per vienus metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35 metų tikimybė pastoti mažėja po truputį, o nuo 40 metų – ženkliai, taip pat didėjant amžiui daugėja savaiminių persileidimų [5, 35]. Nustatyta tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus, ypač tarp negimdžiusių moterų. Bendras pastojimo dažnis po 6 mėnesinių ciklų svyravo nuo 62 proc. (28–30 metų moterų) iki 27,6 proc. (40–45 metų moterų), po 12 mėnesinių ciklų – nuo 79,3 proc. (25–27 metų moterų) iki 55,5 proc. (40–45 metų moterų). Atmetus rezultatams įtakos turėti galinčių šalutinių veiksnių (rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, partnerio amžius ir kt.) poveikį, buvo matoma beveik tiesinė amžiaus ir vaisingumo priklausomybė – didėjant amžiui, vaisingumas mažėja, tik 28–33 metų amžiaus moterų vaisingumas išlieka nekintantis.

Abu partneriai dėl nevaisingumo turi būti konsultuojami kartu, kad kartu būtų aptariamas tyrimo bei gydymo planas ir jo eiga.

Pora laikoma nevaisinga ir pradedama tirti bei gydyti, jeigu, gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama pastoti, negali pastoti per 12 mėnesių [1, 3].

Išimtys: jeigu moteris yra 35 m. amžiaus ar vyresnė arba yra kokia nors aiški nevaisingumą galinti lemti priežastis, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, galaktorėja, praeityje buvę lyties organų uždegimai, traumos, operacijos, taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas ir pan., tirti dėl nevaisingumo rekomenduojama pradėti anksčiau, tai yra nepastojant 6 mėnesius [1, 6].

Didžiausia tikimybė pastoti yra tada, kai pora nenaudoja jokių kontracepcijos metodų ir turi reguliarius lytinius santykius be jokių nenatūralių pertraukų[1] kas 2–3 dienas [1, 3].

Susilaikymas nuo lytinių santykių, pastangos planuoti lytinius santykius tik per „vaisingas mėnesinių ciklo dienas“, t. y. taip, kad jie sutaptų su numatomu ovuliacijos laikotarpiu, gali mažinti galimybes pastoti, todėl nėra rekomenduojamos [1, 4].

Nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, jog tada, kai pastoti planuojama ilgą laiką vartojus kontracepciją, reikalinga kokia nors „organizmo išsivalymo“ pertrauka. Tai tik Lietuvoje vis dar populiarus mitas. Priešingai: hormoninės kontracepcijos (tablečių, pleistrų, makšties žiedų, hormoninių gimdos spiralių, implantų) vartojimas gali padidinti tikimybę pastoti moterims, kurioms yra ovuliacijos sutrikimų, jei bandoma pastoti iš karto išnykus kontraceptiniam poveikiui, todėl tokioms moterims yra daugiau galimybių pastoti per pirmuosius kelis mėnesius po hormoninės kontracepcijos vartojimo [7, 8, 9, 37].

Nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, kad saugiai atliktas medikamentinis ir (ar) chirurginis pirmo ar bet kurio kito nėštumo nutraukimas padidintų nevaisingumo riziką [8, 9, 10, 11].

Moterų vaisingumas mažėja, kai jos tampa vyresnės, vyrų vaisingumas nuo amžiaus priklauso mažiau [1, 3, 6].

Dėl nevaisingumo tiriamos ir gydomos moterys turėtų būti informuojamos, kad kasdienis folio rūgšties vartojimas bent vieną mėnesį prieš pastojant ir iki 12 sav. nėštumo sumažina nervinio vamzdelio apsigimimų riziką. Rekomenduojama folio rūgšties paros dozė yra 0,4 mg, ji turėtų būti padidinta iki 5 mg per parą, kai anamnezėje yra nervinio vamzdelio apsigimimų arba moteris nėštumo metu vartoja vaistus nuo traukulių ir serga cukriniu diabetu [1]. Didesnės nei 5 mg folio rūgšties paros dozės reikėtų vengti, nes ji taip pat gali būti susijusi su padidėjusia apsigimimų rizika.

Nevaisingos poros turi būti informuojamos, kad maisto papildai bei netradicinės medicinos priemonės vaisingumui skatinti nėra tinkamai įvertinti, todėl juos vartoti neturėtų būti rekomenduojama, kol bus paskelbti tyrimai apie šių priemonių ir metodų efektyvumą bei saugumą [1].

Kai yra indikacijų, moterims turėtų būti rekomenduojama pasiskiepyti nuo raudonukės, po šios vakcinos reikia nepastoti ne mažiau kaip vieną mėnesį [1].

Nėščios moterys lengviau užsikrečia ir sunkiau serga gripu, o gripo virusas kelia rimtą riziką pačios nėščiosios sveikatai, sukelia vaisiaus apsigimimus ir persileidimus. Prieš gripo sezoną ir jo metu rekomenduokite tiriamoms ir gydomoms dėl nevaisingumo, taip pat planuojančioms pastoti ir nėščioms moterims pasiskiepyti nuo gripo.

Jei siekiančios pastoti moterys vartoja ne daugiau kaip vieną ar du alkoholio vienetus per dieną ir ne dažniau kaip 1–2 kartus per savaitę be intoksikacijos epizodų, rizika pakenkti vaisiui yra nedidelė [1].

Saikingas gėrimų, turinčių kofeino (kavos, arbatos ir kolos), vartojimas (100–200 mg/d. kofeino, t. y. 1–2 puodeliai kavos per dieną) neturi poveikio vaisingumui ar nevaisingumo gydymui [1, 6] bei nėštumo eigai [6]. Dažnas kavos vartojimas (500 mg kofeino, arba daugiau kaip 5 kavos puodeliai per dieną), padidina nevaisingumo riziką 45 proc. [6].

Kavos vartojimas neturi įtakos vyrų spermos kokybei [6].

Jei vyrai vartoja ne daugiau kaip 2–3 alkoholio vienetus per dieną, tai alkoholis vargu ar turi įtakos jų vaisingumui [1, 10].

Piktnaudžiavimas alkoholiu blogina spermos kokybę [1], tačiau patikimų duomenų apie alkoholio įtaką spermos kokybei nepakanka [6].

Tiek aktyvus, tiek pasyvus rūkymas mažina moterų vaisingumą [1, 6].

Yra ryšys tarp rūkymo ir spermos kokybės [1] (nors tiksli rūkymo įtaka vyrų vaisingumui nėra aiški [1, 6]: metus rūkyti pagerėja bendra organizmo sveikata [1].

Jei moterų KMI ≥ 30 kg/m2, joms reikia ilgesnio laiko, kad pastotų [1].

Jei moterų KMI ≥ 30 kg/m2 ir nevyksta ovuliacija, numetus svorio didėja tikimybė pastoti [1].

Jei moterims, kurių KMI < 19 kg/m2, yra sutrikęs menstruacinis ciklas ar mėnesinių nėra, jos turi būti informuojamos, kad svorio prieaugis galimai padidins nėštumo tikimybę [1].

Vyrų, kurių KMI ≥ 30 kg/m2, vaisingumas gali būti sumažėjęs [1].

Yra priklausomybė tarp ankštų kelnių, taip pat ankštų apatinių kelnaičių nešiojimo bei kitų priežasčių sukeltos padidėjusios kapšelio vidinės temperatūros ir spermos kokybės pablogėjimo [1].

 

Nevaisingumo priežasčių  ištyrimas

 

Poros turėtų būti informuotos, kad nevaisingumas pats savaime, taip pat daugelis jo ištyrimo bei gydymo procedūrų, ypač tokių kaip PAB, bei jų rezultatų laukimas dažnai susiję su stresu, galinčiu lemti libido susilpnėjimą, depresiją, tarpusavio santykių įtampos padidėjimą, retesnius lytinius santykius. Visa tai mažina galimybes pastoti, todėl tokioms poroms gali būti naudingos psichoterapeuto konsultacijos, dalyvavimas palaikymo grupėse.

Moterys turėtų būti informuotos, kad PAB rezultatus lemia moters amžius.

23–39 metai laikomi optimaliu amžiumi PAB procedūroms [1].

 

Psichologinės pagalbos nevaisingoms šeimoms svarba

 

Psichologinė pagalba yra svarbi kompleksinio nevaisingumo gydymo dalis. Nevaisingumo diagnostika ir gydymas paveikia visas paciento gyvenimo sritis, tačiau ypač nukenčia intymus gyvenimas, poros santykių dinamika, seksualumas bei gebėjimas susidoroti su kylančiais psichologiniais ir emociniais šio proceso iššūkiais. Dauguma porų gydymo metu patiria stiprų emocinį stresą. Mokslinių tyrimų duomenimis, dėl patiriamų emocinių išgyvenimų apie 23 proc. pacientų nutraukia gydymą pirminiuose gydymo etapuose ir dar trečdalis pacientų vėlesniuose gydymo etapuose.

 

Esant galimybei, nevaisingumo gydymo metu rekomenduojama psichologo konsultacija psichosocialiniams nevaisingumo rizikos veiksniams vertinti.

Yra individualių ar poros psichologinių konsultacijų rekomendacijos [13,38].

 

Genetinis konsultavimas

 

Gydytojo genetiko konsultacija vaisingumo sutrikimų turinčioms poros yra tikslinga, jei vienam iš partnerių ar abiem:

  1. diagnozuota ar įtariama paveldima liga;
  2. diagnozuota ar įtariama, kad vienas iš partnerių ar abu yra paveldimas ligas lemiančių genų nešiotojai;
  3. anamnezėje yra įvykę du ar daugiau savaiminių persileidimų.

 

Nevaisingų vyrų ištyrimas ir gydymas

 

Spermos tyrimas

 

Spermos tyrimo rezultatai turi būti vertinami atsižvelgiant į PSO rekomenduojamas spermos rodiklių normas [1, 14]:

  • tūris: 1,5 ml ar daugiau;
  • pH: 7,2 ar daugiau;
  • koncentracija: 15 mln./ml ar daugiau;
  • bendras spermatozoidų skaičius: iš viso 39 mln. spermatozoidų ejakuliate ar daugiau;
  • judrumas: 40 proc. bendras judrumas (pirmyneigis ir judančių vietoje) ar daugiau;
  • pirmyneigis judrumas 32 proc. ar daugiau;
  • gyvybingumas: 58 proc. ar daugiau gyvų spermatozoidų;
  • morfologija: ne mažiau kaip 4 proc. normalios morfologijos spermatozoidų.

 

Jei pirmasis spermos tyrimas yra nenormalus, tyrimą rekomenduojama kartoti [1]. Pakartotinį tyrimą geriausia atlikti po 3 mėnesių, nes per šį laiką baigiasi visas spermatozoidų formavimosi ciklas. Jei nustatyta rimta patologija, pvz., azoospermija ar sunki oligozoospermija, tyrimas turi būti kartojamas kuo anksčiau [1, 4].

 Nerekomenduojama tirti antisperminių antikūnų, nes jų įtaka vaisingumui neaiški, o sisteminio gydymo kortikosteroidais efektyvumas nėra įrodytas [1, 4].

 

 

Nevaisingų vyrų gydymo rekomendacijos

 

Vyrams, sergantiems hipogonadotropiniu hipogonadizmu, turėtų būti pasiūlytas gydymas gonadotropiniais vaistais, nes toks gydymas efektyviai pagerina vaisingumą [1, 4].

Kai yra idiopatinių spermos sutrikimų, vyrams neturėtų būti skiriamas gydymas antiestrogenais, gonadotropinais, androgenais, bromokriptinu ar kininerginiais preparatais, nes nėra įrodymų, kad toks gydymas gali turėti gydomąjį poveikį [1].

Vyrai turi būti informuoti, kad antisperminių antikūnų reikšmė vaisingumui nėra aiški, o sisteminio gydymo gliukokortikoidais poveikis yra abejotinas [1, 4].

Tais atvejais, kai vyrų spermoje randama leukocitų, gydymas antibiotikais neturėtų būti skiriamas, nebent būtų nustatyta infekcija, nes nėra įrodymų, kad leukospermijos gydymas antibiotikas padidintų galimybes pastoti [1].

Vyrams neturėtų būti operuojamos varikocelės, siekiant pagerinti jų vaisingumą, nes nėra patikimų įrodymų, kad chirurginis varikocelių gydymas padidintų tikimybę pastoti [1, 4].

Kai yra obstrukcinė azoospermija, esant reikiamai techninei įrangai ir specialistams, galima siūlyti chirurgiškai atkurti sėklidės prielipo kanalų pratekamumą, nes tai gali pagerinti vaisingumą ir būti alternatyva chirurginiam spermatozoidų paėmimui ir intracitoplazminei spermatozoido injekcijai [1].

Ejakuliacijos sutrikimų gydymas gali grąžinti vaisingumą ir padėti išvengti invazinių spermos paėmimo metodų bei PAB, nors dar reikalingas įvairių ejakuliacijos sutrikimų gydymo būdų efektyvumo palyginimas [1].

                           

Moterų nevaisingumas

 

Pirminis moterų nevaisingumo ištyrimas

 

Tai įprastinis ginekologinis ištyrimas: anamnezė, apžiūra, vidinis ginekologinis (bimanualinis) tyrimas, tyrimai dėl Chlamydia trachomatis, gonorėjos bei kitų lytinių takų infekcijų, echoskopija, citologinis (PAP) tepinėlis (jei indikuotinas), skydliaukės palpacija, krūtų apžiūra dėl galaktorėjos [1]. Nėra įrodymų, kad mikoplazminių šeimos mikroorganizmai (pvz., Ureaplasma urealyticum ar Mycoplasma hominis ir kt.) turėtų įtakos vaisingumui ar jo sutrikimams, todėl šie tyrimai nevaisingoms poroms įprastine tvarka nėra skiriami.

 

Bendrosios rekomendacijos

 

Reguliarūs menstruaciniai ciklai (> 21 dienos, bet < 35 d. arba bent 8 ciklai per vienus metus) dažnai [1, 3], bet nebūtinai rodo, kad ovuliacija greičiausiai vyksta [1, 3].

Kai menstruaciniai ciklai moterims yra reguliarūs, ovuliacijai bei geltonkūnio funkcijai įvertinti rekomenduojama ištirti progesterono koncentraciją kraujo serume liuteininės fazės viduryje, t. y. likus 7 dienoms iki pirmos būsimų mėnesinių dienos, pvz., jei menstruaciniai ciklai yra 28 dienų, progesteroną reikėtų tirti 21 ciklo dieną, jei ciklai 34 dienų – 27 dieną ir pan. [1, 3].

Kai menstruaciniai ciklai yra ilgi ir nereguliarūs, ovuliacijai bei geltonkūnio funkcijai įvertinti rekomenduojama tirti progesterono koncentraciją kelis kartus, pradedant nuo 21–28 ciklo dienos kas 7 dienos iki pirmos būsimų mėnesinių dienos.

PRG reikšmės nuo 16 iki 28 nmol/l yra žemiausia riba ovuliacijai patvirtinti [3].

Kai menstruaciniai ciklai nereguliarūs, moterims reikia pasiūlyti folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) bei liuteinizuojančio hormono (LH) tyrimus kraujo serume [1, 3].

Kai moterys tiriamos dėl nevaisingumo, prolaktino tyrimas kraujo serume siūlomas tik tada, kai yra ovuliacijos sutrikimas arba galaktorėja, ar hipofizės naviko požymių [1].

Nevaisingoms moterims skydliaukės veiklos sutrikimų nepasitaiko dažniau negu moterims iš bendros populiacijos [1], tačiau moterims, siekiančioms pastoti, tikslinga ištirti skydliaukės tirotropinį hormoną (TTH/ TSH). Siektina TTH riba < 2,5 IU/l, idealiu atveju 1–1,5 IU/l (15,39). Svarbūs ir antikūnų prieš skydliaukę tyrimai.

Transvaginalinė echoskopija, palyginti su vidiniu ginekologiniu tyrimu, leidžia tiksliau įvertinti dubens patologiją: endometriozę, endometriomas, cistas, polipus, gimdos priedų ir kiaušidžių pakitimus [1, 3].

Tiriant dėl nevaisingumo, imunologiniai bei postkoitiniai mėginiai, skirti įvertinti spermos bei gimdos kaklelio gleivių tarpusavio sąveiką, rutiniškai neatliekami, nes nepadeda įvertinti pastojimo tikimybės [1, 3].

 

2.7.3. Kiaušidžių rezervo tyrimai ir Bolonijos kriterijai

 

Moters amžių reikėtų laikyti pradiniu tiek natūralaus (spontaninio) pastojimo, tiek pastojimo, kuris įvyksta dėl pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje, prognostiniu instrumentu, nes su amžiumi sėkmingo nėštumo šansų mažėja, o pastojus savaiminių persileidimų bei apsigimimų rizika išauga. Tikimybė pastoti ima smarkiai mažėti nuo 35 m., o po 40 m. daugeliui moterų sumažėja itin smarkiai, be to savaiminio persileidimo rizika, jei moteriai pavyksta pastoti, siekia daugiau kaip 50 proc. [1].

Kai planuojama stimuliuoti kiaušides IVF (apvaisinimas in vitro, vienas iš PAB būdų, kai lytinių ląstelių susiliejimas vyksta ne moters kūne) procedūrai, būsimam kiaušidžių atsakui į gonadotropinų stimuliaciją vertinti reikėtų naudoti vieną iš trijų čia siūlomų būdų [1]:

  • ertminių folikulų kiaušidėse skaičiavimą (EFS):
    • jei prieš stimuliaciją bendras ertminių folikulų skaičius yra 4 folikulai ar mažesnis, tikėtinas silpnas kiaušidžių atsakas į stimuliaciją;
    • jei prieš stimuliaciją iš viso kiaušidėse yra daugiau negu 16 ertminių folikulų, tikėtinas stiprus kiaušidžių atsakas į stimuliaciją.
    • antimiulerinio hormono (AMH) koncentracijos kraujo serume matavimą[2]:
      • kai AMH yra lygi 5,4 pmol/l (0,76 ng/ml) ar mažesnė, tikėtinas silpnas atsakas į stimuliaciją;
      • kai AMH ≥ 25,0 pmol/l, (≥ 3,5 ng/ml) tikėtinas stiprus atsakas.
    • FSH koncentracijos kraujo serume matavimą:
      • jei prieš stimuliaciją FSH > 8,9 IU/l, tikėtinas silpnas atsakas į stimuliaciją;
      • jei prieš stimuliaciją FSH < 4,0 IU/l, tikėtinas stiprus atsakas į stimuliaciją.

Kol kas kiaušidžių rezervo mėginiai pasižymi prastu jautrumu ir specifiškumu, kai bandoma prognozuoti pastojimo tikimybę, tačiau poras reikia informuoti, kad padidėjusios FSH ir LH koncentracijos menstruacinio ciklo pradžioje rodo sumažėjusį vaisingumą [1]. Vertinant kiaušidžių rezervą, gonadotropinai ir estradiolis tiriami 2–3 ciklo dieną.

Kiaušidžių atsakui ir su juo susijusiai pastojimo (ypač po IVF ciklo) prognozei įvertinti ESHRE rekomenduoja Bolonijos kriterijus [16]. Prastas nevaisingumo gydymo rezultatas tikėtinas, kai yra bent du iš trijų Bolonijos kriterijų:

  1. Moteris yra 40 m. amžiaus arba vyresnė ar yra kitas prasto kiaušidžių atsako rizikos veiksnys.
  2. Ankstesnio IVF ciklo metu buvo naudotas įprastinis kiaušidžių stimuliacijos protokolas, tačiau buvo gauti tik trys ar dar mažiau oocitų.
  3. Nenormalūs kiaušidžių funkcinio rezervo rodikliai (t. y. EFS < 5–7 folikulų abiejose kiaušidėse kartu arba AMH < 0,5–1,1 ng/ml).

Vertinant Bolonijos kriterijų klinikinę reikšmę, reikia turėti omenyje, kad neteisingai teigiamas testas būna 10–20 proc. Patikimiausias prastos prognozės rodiklis: ankstesnio IVF ciklo metu buvo stimuliuota standartinėmis ar maksimaliomis gonadotropinų dozėmis ir buvo gauti 3 ar mažiau oocitų.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 3.

 

© 2006 Visos teisės saugomos.