Onkologinių ligonių stebėsenos ir papildomo gydymo ypatumai

2018-06-07

Leonidas Gatijatulinas,

Šiaulių onkologinės ligoninės chemoterapeutas

 

Kaip vykdoma ilgalaikė onkologinių ligonių stebėsena? Koks šiame procese yra onkologo ir šeimos gydytojo vaidmuo?

Nuo 2014 metų veikia sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl onkologinių pacientų ilgalaikės stebėsenos, kurią vykdo onkologai kartu su šeimos gydytojais. Tai reiškia, kad pacientai, kuriems diagnozuota onkologinė liga, yra dispanserizuojami. Kad jie būtų įrašyti į ilgalaikės stebėsenos pacientų sąrašą, reikalingas šeimos gydytojo išrašytas siuntimas pas onkologą dėl ilgalaikės stebėsenos.

Pacientui, kuriam įtariama onkologinė liga arba jo būklė yra pablogėjusi dėl įvairų priežasčių, kai galbūt reikia spręsti, ar nereikalingas papildomas gydymas (pavyzdžiui, švitinimas radioaktyviaisiais spinduliais ir t. t.), onkologo konsultacijai siunčiamas įprasta siuntimo forma. Siuntimo ilgalaikei stebėsenai forma yra atskira. Tokiu būdu pacientas įtraukiamas į pacientų ilgalaikės stebėsenos sąrašą. Tokiam ligoniui atskirų siuntimų šeimos gydytojui rašyti nereikėtų. Toks siuntimas galioja metus. Jei stebėsena tęsiama – turi būti išrašomas naujas siuntimas. Tokia yra tvarka.

Skirtingų onkologinių ligų lokalizacijų stebėjimas vykdomas skirtingai. Pavyzdžiui, po storojo žarnyno vėžio operacijos ir po taikyto chemoterapinio gydymo pacientas stebimas dvejus metus, tyrimai atliekami kas 3 mėnesius. Trečiaisiais–ketvirtaisiais metais – kas pusę metų, penktaisiais metais – kartą per metus. Tolesni tyrimai tokiam pacientui skiriami pagal poreikį. Esant virškinamojo trakto, kitų organų onkologinėms ligoms, tyrimai dažniausiai atliekami kas trys mėnesius, o vėliau – kas pusę metų.

Tais atvejais, kai pacientas yra siunčiamas pas onkologą ilgalaikei stebėsenai, onkologas pateikia atsakymą šeimos gydytojui. Šeimos gydytojas onkologinį ligonį prižiūri laikotarpiu tarp vizitų pas onkologą. Pacientas nepaliekamas likimo valiai, yra stebimas, tik vienu atveju – jis iš onkologo sužino, ką reikia ištirti, kitu atveju – apsilanko pas šeimos gydytoją, kai gali išsiaiškinti, ar galbūt neserga kitomis, dažnai pasitaikančiomis, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu ir t. t. Kai šeimos gydytojas žino, kad pacientas serga onkologine liga, esant ir kitai patologijai, gali stebėti jo būklę. Šeimos gydytojas turi turėti sąrašą savo pacientų, kurie serga onkologinėmis ligomis.

Mes, onkologai, nenurodome šeimos gydytojui, kokius tyrimus turi atlikti pacientas. Įvertinęs bendrą situaciją, šeimos gydytojas šį klausimą sprendžia pats. Jeigu liga sėkmingai valdoma, gydymo procesas vyksta sėkmingai, bet po kurio laiko (pavyzdžiui, kelių mėnesių) ligonio būklė pablogėja, šeimos gydytojas sprendžia, kokius tyrimus reikėtų jam atlikti, o jeigu kyla klausimų – siunčia ligonį onkologui (reikalingas atskiras siuntimas) dėl įtariamos ligos atsinaujinimo ir pan.

Onkologo ir šeimos gydytojo bendradarbiavimas yra labai svarbus. Beje, vienas esminių dalykų – dokumentacijos pateikimas. Yra elektroninės formos, kurios pakankamai išsamiai užpildomos. Iš sukauptos informacijos galima sužinoti, kokia onkologine liga pacientas serga, ar jam nustatytos ir gretutinės patologijos, koks gydymas/intervencijos buvo taikytas ar taikomas ir pan. Tai labai svarbu. Visa, ką šeimos gydytojas užrašo šalia pagrindinės patologijos yra labai reikalinga ir naudinga.

 

Kokių sunkumų kyla vykdant sergančiųjų onkologine liga ilgalaikę stebėseną?

Kokių nors sunkumų, susijusių su stebimais pacientais, pasitaiko retai. Paprastai ligoniai gana greitai tampa „pažangūs“ šiuo aspektu, daug domisi savo liga, išmoksta su ja gyventi, puikiai supranta, kada ji atsinaujina. Manyčiau, jog svarbiausia, kad šeimos gydytojai, įtardami savo pacientui onkologinę ligą, jo nepaliktų vieno, o kuo skubiau nukreiptų į Onkologijos centrą, padėtų jam užsiregistruoti, kad šis kuo skubiau patektų pas onkologą. 

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.