Tarp Europos šalių cukriniu diabetu (CD) sirgusių suaugusiųjų daugiausia buvo Portugalijoje (9,86 proc.), mažiausia – Airijoje (3,43 proc.). Lietuvoje sergamumas CD tarp suaugusiųjų buvo 3,69 proc. ES vidurkis – 6,04 proc. (2017 m. duomenys)

Pirmoji Lietuvoje medicinos mokslų daktarė profesorė Stefanija Gruodytė

2019-08-09

Artėjant pirmosios Lietuvoje medicinos mokslų daktarės profesorės Stefanijos Gruodytės 110-osioms gimimo metinėms, garsus, daugiau nei 40 metų medicinai atidavęs ir iki šiol praktikuojantis infektologas, 13 specializuotų veikalų autorius, vienas iš ŽIV diagnostikos ir gydymo pradininkų Lietuvoje, Lilio teisės ir medicinos universiteto garbės daktaras profesorius Alvydas Laiškonis parengė ir išleido knygą.

Anot šios knygos autoriaus, daug žinomų tuomečių mokslo korifėjų iškeliauja į nebūtį, o jų artimieji bei kolegos neretai neįvertina jų surinktų mokslo istorijai svarbių dokumentų. Kartais dokumentai iškeliauja į šiukšlių konteinerius, o jų turinys galėtų užpildyti Lietuvos mokslo istorijos puslapius. Taip atsitiko ir LSMU infekcinių ligų klinikos archyvui.

Visą žmonijos istoriją sudaro karų ir užkrečiamųjų ligų epidemijų aprašymai. Lietuva nebuvo išimtis. Nuoseklūs mokslo tyrimai infektologijos srityje prasidėjo XIX a., bet jų suklestėjimas prasidėjo XX amžiuje Vilniaus ir Kauno universitetuose. Antrajame universitete Infekcinių ligų katedra buvo sukurta tik 1951 m., o jos mokslinio darbo pradžia susijusi su doc. Stefanijos Gruodytės, kaip vadovės, atėjimu į šią katedrą. Docentė suformavo katedros mokslinio darbo kryptį, subūrė kompetentingų dėstytojų kolektyvą. Jos dėka Kauno medicinos instituto Infekcinių ligų katedra tapo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Todėl, artėjant profesorės gimimo 110-sioms metinėms, kilo mintis prisiminti jos – pirmosios Lietuvoje habilituotos mokslų daktarės gyvenimą ir veiklą.

Prof. A. Laiškonio teigimu, yra posakis – „Tauta be praeities neturi ateities“. Todėl ši knyga tegul primins MOKYTOJĄ, kuri visą gyvenimą atidavė kitiems, ir visada išliks gyva savo mokinių širdyse.

Pateikiame šios knygos ištraukas...

 

Tūkstančiai Lietuvos gydytojų prof. S. Gruodytę prisimena kaip savo dėstytoją, o Lietuvos infektologai – kaip iškilią mokslininkę ir pedagogę, Kauno medicinos universiteto infektologų mokyklos įkūrėją bei ilgametę Infekcinių ligų katedros vedėją.

S. Gruodytė gimė 1909 m. balandžio 12 d. Zarasų apskrities, Dusetų valsčiaus Morkūnų kaime, valstiečio šeimoje. Tėvas turėjo 20 ha žemės, kurios daugumą sudarė apie ežerą esančios pievos bei balos. Šeimos galva vargiai aprūpino savo šešių asmenų šeimą. Vargais negalais ryžosi leisti sūnų į mokslą, o jo dukters laukė tamsaus kaimo moters dalia. Tuo tarpu ji labai troško mokytis.

Atkakli mergaitė išbėgo paskui broli ir su juo kartu mokėsi, o vasaromis nuo ryto iki vakaro uždarbiaudavo. Baigusi Dusetų pradžios mokyklą, ji 1920 m. įstojo į Zarasų progimnaziją. 1922 m. S. Gruodytė įstojo į Rokiškio gimnaziją, kurią baigė 1928 m. Tais pačiais metais ji įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą.

Kad galėtų studijuoti, S. Gruodytė paėmė paskolą stipendijai, kuria naudojosi 56 mėnesius, tačiau skolos nesumokėjo, nes neturėjo pinigų.

Baigusi Medicinos fakultetą, pradėjo stažuotis Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės, Vaikų ligų, Akių ligų klinikoje, o, pritrūkus pinigų, išvyko į Kėdainių apskrities ligoninę, kur stažavosi Vidaus ligų, Akušerijos ir ginekologijos, Chirurgijos skyriuose. 1938 m. birželio 20 d. gautame Kėdainių apskrities valdybos rašte buvo nurodyta, kad jai suteikiama Šėtos sveikatos punkto gydytojos vieta ir atlyginimas – subsidija 250 litų mėnesiui. Kartu buvo prašoma pasirašyti pasižadėjimą dirbti Šėtoje gydytoja.

Gydytoja buvo labai rūpestinga, rūpinosi kiekvienu ligoniu, lankė juos namuose, buvo neišdidi. Įgimtas humoro jausmas padėjo jai labai gražiai sutarti su vietos gyventojais. S. Gruodytė pagarsėjo kaip gera ligų diagnostikė. Garsas apie Šėtoje dirbančią gydytoją labai plačiai paplito ne tik po šį miestelį, bet ir po visą Kėdainių apskritį ir pasiekė tuometę Lietuvos sostinę Kauną.

Dirbdama Šėtoje, gyd. S. Gruodytė stengėsi kelti savo kvalifikaciją, mokėsi išnaudodama visas galimybes. 1939 m. ji baigė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizuotus kursus, skirtus priešlėktuvinės ir priešcheminės apsaugos pirmosios pagalbos punktų viršininkams ir jų pavaduotojams.

1940 m. rugsėjo mėn. gyd. S. Gruodytė buvo pakviesta dirbti į Vytauto Didžiojo universiteto klinikų Vidaus ligų katedrą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gyd. S. Gruodytė buvo perkelta į Žydų ligoninę ir paskirta Infekcinių ligų skyriaus vedėja. Karo metais plito vidurių ir dėmėtoji šiltinės bei kitos infekcinės ligos. Deja, laboratorijos darbą ribojo reagentų stoka. Todėl gydytojai iš klinikinių požymių tekdavo nustatyti diagnozę. Dirbdama šiame poste, ji įgijo neįkainojamą ligonio ištyrimo techniką ir apklausos subtilybių, kuriomis stebindavo ir po daugelio metų.

Kadangi pragyvenimas vokiečių okupacijos metu buvo sunkus, stigo produktų, gyd. S. Gruodytė prašė leisti verstis privačia praktika Kauno mieste. Buvo ir kita priežastis – pas gydytoją eidavo ir žydų tautybės „pacientai“, kuriems ji visokiais būdais stengdavosi padėti, galvodavo, kaip palengvinti jų gyvenimą arba pasikeisti gyvenamąją vietą. Todėl po karo gyd. S. Gruodytė buvo apdovanota padėkos medaliu už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“. 2019 Nr. 1

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.