Pomenopauzinės hormonų terapijos atgimimas

2017-12-04

Heraldas Stankevičius

LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinika

 

Pomenopauzinė hormonų terapija (PHT) praėjo įdomius istorinius laikotarpius. 1966 m. pasirodžius anuomet labai populiariai knygai „Feminine Forever“ ir remiantis pirmųjų epidemiologinių tyrimų rezultatais, buvo galvojama, kad PHT tinkama visoms menopauzės tarpsnio moterims, visais atvejais, visam gyvenimui pratęsti „amžiną moteriškumą“. Vėliau, įvertinus papildomus tyrimus, buvo nutarta, kad PHT tinkama tik kai kurioms moterims, tik tam tikrais sunkiais, sudėtingais atvejais ir tik labai trumpą, paprastai neviršijantį 1–3 m., laikotarpį. Šiandien, iš naujo įvertinus turimus senus ir naujus įrodymais grįstus duomenis, atsiradome ties pačiu „aukso viduriu“, o liaudies išmintis byloja, kad aukso vidurys visada būna pats geriausias.

 

PHT įtaka moters sveikatai ir gyvenimo kokybei

PHT yra parenkama individualiai, o esant indikacijoms labai tinkama pirmuosius 10 menopauzės metų jaunesnėms nei 60 m. moterims. Po 65 m. PHT tęsti neberekomenduojama, bet kiekvienu atveju naudos ir rizikos santykis turėtų būti sprendžiamas individualiai.

Kaip pirmos eilės gydymas PHT skiriama varginant ankstyviesiems vazomotoriniams simptomams, pomenopauzinės osteoporozės gydymui ir profilaktikai (per pirmuosius 10 pomenopauzės metų), esant padidėjusiai osteoporozės ir lūžių rizikai, genitourinarinio sindromo korekcijai (vietinis mažų dozių estrogenų vartojimas). PHT yra efektyviausias gydymo būdas siekiant pagerinti gyvenimo kokybę moteriai, kurią vargina ankstyvieji menopauzės simptomai: karščio bangos, prakaitavimas, širdies plakimai. Tinkamiausias laikas skirti PHT yra pirmieji, antrieji pomenopauzės metai, nesant kontraindikacijų. Optimaliausios kandidatės yra sveikos moterys iki 60 m., pomenopauzės laikotarpis iki 10 metų. Jos dažniausiai neturi padidėjusios rizikos ir neserga širdies ir kraujagyslių ligomis, krūties vėžiu. Remiamasi pagrindiniu farmakologiniu principu: stengtis kuo mažesne lytinių hormonų doze pasiekti maksimalų efektą. Skiriamos minimalios efektyvios estradiolio dozės, esant nepakankamam poveikiui, dozė laipsniškai didinama tol, kol pasiekiamas reikiamas rezultatas. Saugiausias estrogenų vartojimas yra transderminis, nes mažesnė giliųjų venų trombozės rizika, kuri yra ir taip maža sveikoms iki 60 m. moterims. Jei gimda pašalinta, skiriami tik estrogenai. Esant gimdai, būtina skirti gestagenus, siekiant išvengti endometriumo hiperplazijos ir vėžio. Tinkamiausi ir fiziologiškiausi yra progesteronas ir didrogesteronas – jie nedidina krūties vėžio ir širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.

Koreguoti pomenopauzinį genitourinarinį sindromą (vulvos atrofija, makšties sausmė, skausmingi lytiniai santykiai, niežėjimas, šlapinimosi sutrikimai) neskiriant estrogenų terapijos praktiškai neįmanoma. Šioje situacijoje tikrai nepadeda fitoterapija, polivitaminai, homeopatija ir kiti abejotino poveikio gydymo metodai, kurių veikimo mechanizmas dažnai remiasi tik placebo efektu. Jie mažai veiksmingi lengvinant ir vazomotorinius simptomus, beveik neveiksmingi osteoporozės profilaktikai ir gydymui.

Estradiolio stoka yra svarbiausias veiksnys pomenopauzinės osteoporozės patogenezėje, todėl pirmos eilės priemonė profilaktikai ir gydymui yra PHT, ypač rizikos grupės moterims. Tyrimais įrodyta, kad ji labai efektyvi gydant pomenopauzinę osteopeniją ir osteoporozę. Kainos, efekto ir šalutinio poveikio santykiu PHT negali prilygti joks kitas gydymas. Sumažėja ne tik stuburkaulių, bet ir šlaunikaulio kaklelio osteoporozinių lūžių rizika.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 6

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.