Praraja tarp žinių ir praktikos

2018-05-18

Nuolatinis skausmas per jų gyvenimus veikia milijonus žmonių pasaulyje ir yra globali negalios priežastis išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse [1]. Deja, nei politikai, nei pacientų globėjai, nei sveikatos administratoriai, nei visa visuomenė iki šiol nesupranta skausmo ir jo poveikio. O blogai valdomas skausmas brangiai kainuoja ne tik jį kenčiantiems asmenims ir jų šeimoms, bet ir vyriausybėms bei visiems mokesčių mokėtojams.

 

JAV nacionalinis sveikatos institutas apskaičiavo, kad metinės nuolatinio skausmo išlaidos siekia nuo 560 mlrd. JAV dolerių iki 635 mlrd. JAV dolerių. Tai viršija ekonomines išlaidas šešių brangiausių sveikatos problemų: širdies ir kraujagyslių ligų (309 mlrd. JAV dolerių); navikų (243 mlrd. JAV dolerių); traumų ir apsinuodijimų (205 mlrd. JAV dolerių); endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligų (127 mlrd. JAV dolerių); virškinimo sistemos ligų (112 milijardų JAV dolerių); ir kvėpavimo takų ligų (112 milijardų JAV dolerių) [2].

Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos 2010 m. Monrealio deklaracija teigia: „Visi žmonės turi teisę į tinkamai paruoštų sveikatos paslaugų specialistų teikiamą skausmo diagnozavimą ir gydymą.“ Deja, vis dar yra atotrūkis tarp to, kas žinoma apie veiksmingą skausmo valdymą, ir faktiškai teikiamą skausmo pacientų priežiūrą. Profesinės žinios apie ūminio, lėtinio ir vėžio skausmo valdymą pakartotinai buvo dokumentuotos kaip nepakankamos visame pasaulyje. Dėl to žmonės ir toliau savo kailiu patiria tiesiogines skausmo pasekmes ir jo socialinę stigmą vien dėl to, kad jiems trūksta informacijos apie galimas skausmo gydymo galimybes.

Neefektyvus skausmo valdymas nuo jauno iki pagyvenusio yra susijęs su nepakankama skausmo edukacija. Šį trūkumą dar labiau sunkina biurokratiniai savęs išlikimo barjerai. Todėl skausmo mokymai, skirti specialistams, vyriausybėms, skausmą patiriantiems ir jų šeimoms bei visuomenei, yra svarbiausia strategija, kuria galima ištaisyti neveiksmingą skausmo valdymo praktiką. Tarptautinė bendruomenė gali padaryti ir dar daugiau, kad pagerintų visuotinį skausmo išprusimą, kad žmonės galėtų gauti tinkamus skausmo gydymo būdus. Dabar pats laikas ištraukti skausmo ugdymą į dienos šviesą ir pradėti įveikti atotrūkį tarp žinių ir praktikos.

Visuotinį susirūpinimą visame pasaulyje pirmiausia kelia klausimai, susiję su nepakankamu supratimu apie didžiules visuomenės sveikatos problemas, susijusias su skausmu. Profesinės sveikatos ir medicinos mokymo programos dažnai nepripažįsta skausmo esant esmine ar aukšto prioriteto dalimi. Be to, sparčiai auganti opioidų krizė, pirmiausia Šiaurės Amerikoje, paskatino labiau pripažinti ir valdyti opioidinę priklausomybę, apskritai depriorizuodama skausmo diagnozavimą ir gydymą [3]. Kaip to pasekmė, toliau išlieka nerimą kelianti įgyjamų skausmo žinių stoka ikidiplominėse medicinos studijų programose, o pažanga podiplominėse tobulinimo studijose išlieka nepriimtinai lėta. Be to, edukacija, siekiant specializuoto skausmo valdymo žinių, vis dėlto yra tik atsitiktinai pasiekiama. O šiuolaikinių klinikinių tyrimų įrodymų perdavimo į praktiką nebuvimas taip pat trukdo skleisti optimalų skausmo valdymą.

Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2018 Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.