Šiuo metu vienas pagrindinių pasaulio farmacijos kompanijų uždavinių – kuo greičiau sukurti vaistą nuo koronaviruso infekcijos. Kol jo dar neturime, daugelyje pasaulio šalių taikoma praktika koronaviruso infekciją gydyti vaistais Lopinaviru/Ritonaviru ir Hidroksichlorokvinu. Kol kas šių vaistų Lietuvoje yra užtektinai, nuolat ieškoma kanalų, kur jų gauti daugiau.

Sekanti paskui savo širdį, sielą ir pašaukimą

2020-03-21

Lietuvos dermatovenerologų bendruomenei, daugeliui kitų sričių medicinos specialistų, taip pat pacientams gerai žinoma gydytoja dermatovenerologė doc. dr. Irena Marčiukaitienė šių metų vasarą pažymėjo gražią savo gyvenimo sukaktį. Ta progagydytoja nusipelnė daug gražių sveikinimų. Tačiau ne vien patirtis ir žinios puošia žmogų – šią puikią aukštos kvalifikacijos gydytoją, mokslininkę, rezidentų vadovę, VUL SK Dermatovenerologijos centro Konsultacijų poliklinikos konsultantę ir tiesiog labai mielą asmenybę puikiai vertina tiek buvusi šio centro vadovė prof. dr. M. Bylaitė-Bučinskienė, tiek kiti vadovai ir kolegos. Daktarė visada buvo ir yra labai mylima pacientų ir studentų, rezidentų, kuriems nešykšti naudingų patarimų, mielai su jais dalijasi savo solidžiu žinių bagažu ir neįkainojama patirtimi. Su doc. dr. I. Marčiukaitiene kalbamės apie pasirinktą profesiją, gyvenimo pamėtėtus rūpesčius, džiaugsmus ir išbandymus.

 

Kokia buvo Jūsų kelio pradžia: kur gimėte, augote, mokėtės? Kokia aplinka formavo Jūsų asmenybę?

 

Gimiau Kelmėje, pasiturinčioje šeimoje. Tėvai, Jonas Korzonas ir Ona Danylaitė, buvo paveldėję nemažai žemės. Jie susipažino besimokydami Raseinių gimnazijoje, vėliau susituokė. Tėvas dirbo žemės ūkio specialistu, dažniausiai ėjo vadovaujamas pareigas, paskui specializavosi veterinarijoje. Mama kurį laiką nedirbo, tačiau vėliau, papildomai pasimokiusi, tapo buhaltere. Be manęs, šeimoje augo jaunesni dvyniai – sesuo ir brolis. Dėl turtinės padėties tėvai, vengdami tremties, buvo priversti dažnai keisti gyvenamąsias vietas, o aš – mokyklas. Iš pradžių mokiausi Kėdainių r., Upytės, vėliau Panevėžio, Pagėgių, Tauragės vidurinėse mokykloje ir galiausiai 1957 metais baigiau Laukuvos vidurinę mokyklą.

Toks nesėslus gyvenimo būdas, nuolatinis kėlimasis iš vienos vietos į kitą, kai visa turtą gabendavo arkliais kinkytas vežimas, kai tekdavo palikti kad ir laikinus namus, prie kurių greitai priprasdavome, kaskart sukeldavo niūrius išgyvenimus. Būdavo liūdna, skaudu ir pikta, bet greičiausiai visi tie sunkumai mūsų šeimą labai suartino ir užgrūdino. Aišku, nepritekliaus nejutome, mama mums rūbelius pasiūdavo, visada gražiai ir tvarkingai rengėmės, visada turėjome ko valgyti. Manau, kad visa tai mus ir užgrūdino.

Mes, visi trys vaikai, baigėme aukštuosius mokslus. Aš mokykloje dažniausiai būdavau pirmūnė – baigiau vidurinę mokyklą vos ne aukso medaliu, nedaug iki jo pritrūko… Tais pačiais metais labai sėkmingai įstojau į Kauno medicinos institutą. Įstojau savo jėgomis, be jokių protekcijų, nors, tiesa, tuo metu jos buvo nemadingos.

 

Neretai jaunam žmogui vienu didžiausių išbandymų tampa profesijos pasirinkimas. Ar Jums buvo sunku nuspręsti, kuo būti? Kas šiam sprendimui darė didžiausią įtaką?

Apie mediciną, kiek pamenu, tik ir galvojau – neturėjau jokios alternatyvos. Mūsų giminėje buvo nemažai medikų: penki praktikuojantys gydytojai, du pusbroliai jau studijavo mediciną aukštesniuosiuose kursuose. Kai jau tapau studente, jie mėgdavo mane paegzaminuoti. Man jie buvo kaip profesoriai. Beje, kiek teko domėtis mūsų šeimos genealogija, mano prosenelis S. Danyla (iš mamytės pusės) 1874 metais baigė Peterburgo medicinos chirurgijos akademiją ir vėliau joje profesoriavo, dėstė neurologiją ir psichiatriją. Manau, tokia aplinka ir mane natūraliai paskatino rinktis būtent mediciną.

 

Sėkmingos studijos institute lėmė ir sėkmingą tolesnės darbinės veiklos pradžią?

1963 metais baigus Kauno medicinos institutą man pasiūlė čia likti dirbti mokslinį darbą. Prie instituto buvo įsteigta mokslinė laboratorija, bet mane labiau traukė terapija. Todėl išvykau į Druskininkus, įsidarbinau „Dzūkijos“ sanatorijoje gydytoja terapeute. Vėliau tapau skyriaus vedėja ir turėjau antraeiles pareigas ligoninėje, budėdavau.

Kartą vienoje konferencijoje, kurioje skaičiau pranešimą, pirmininkavęs šviesios atminties prof. Liubomiras Laucevičius pakvietė pokalbio ir pasiūlė užsiimti  moksline veikla. Jam, matyt, patiko mano pranešimas, tad pakvietė dirbti jaunesniąja moksline bendradarbe Eksperimentinės klinikinės medicinos institute. Galiu drąsiai teigti, jog profesorius buvo mano mokslinio darbo krikštatėvis. Iš tiesų labai džiugino toks jo geranoriškumas bei dėmesys jaunam, dar nepatyrusiam žmogui, galimybės įsilieti į mokslinę veiklą.

Paskutiniais studijų metais atlikau praktiką Šiaulių ligoninėje – labai norėjau pajusti klinikinio darbo skonį. Baigusi studijas turėjau pirmumo teisę rinktis, todėl, kaip jau minėjau,  nusprendžiau vykti į Druskininkus. Ir likau labai patenkinta, nes ir atstumas nuo Kauno, kur gyveno tėvai, buvo sąlyginai nedidelis, ir mano vyras – kaunietis. Galiausiai 1966 metais grįžau į Kauną, įsidarbinau moksline bendradarbe. Mano mokslinio darbo pagrindas buvo patohistologija. Kartu dirbau dėstytoja KMI Histologijos katedroje. 1973 m apsigyniau medicinos mokslų daktaro disertaciją, o 1979-aisiais man buvo suteiktas docentės mokslinis laipsnis.

 

Dermatologija. Kodėl pasirinkote būtent šią specializaciją? Kuo ji patraukli Jums?

Dermatologe tapau labai atsitiktinai. Su dr. G. Lapinskaite tais pačiais metais baigėme Gydomosios medicinos fakultetą. Tuo metu būdama jau žinoma gydytoja dermatovenerologė, ji žinojo, kad neblogai išmanau patohistologiją, todėl, kai buvo pastatyta Respublikinė odos ir venerinių ligų ligoninė, mane pakvietė dirbti besikuriančioje Histologijos laboratorijoje. Aš buvau paskirta šios laboratorijos vedėja, dirbome kartu, kūrėme ir puoselėjome šią įstaigą. Vėliau tapau direktorės pavaduotoja medicinai, dar po kurio laiko – II dermatologijos skyriaus vedėja, o 1999 metais, laimėjusi konkursą, buvau pakviesta užimti VU Santariškių klinikos Dermatologijos centro direktorės pareigas. Dirbau 10 metų, vėliau šio centro vairą perdaviau prof. dr. Matildai Bylaitei-Bučinskienei.

18 metų Vilniaus universitete dėsčiau dermatovenerologiją, kartu buvau dermatologijos rezidentų vadovė, o pastaruoju metu dirbu gydytoja venerologe konsultante. Iš viso apie 30 metų atidaviau dermatologijai.

Visą laiką man labai pravertė terapinės žinios. Dermatovenerologija pasirodė be galo patraukli, plati ir gana sudėtinga sritis, reikalaujanti ne tik specifinių žinių, bet ir klinikinio mąstymo. O ji įdomi galbūt pirmiausia dėl to, kad ne taip paprasta ir lengva diagnozuoti odos ligas. Bet kokio spuogelio ar pūslelės išgydyti vien tepaliuku negalima... Dažniausiai pacientai, kurie kreipiasi dėl odos problemų, serga gretutine liga – cukriniu diabetu, širdies bei kraujagyslių sistemos, centrinės nervų sistemos, genetinėmis ligomis. Oda – tarsi veidrodis, ji gali būti daugelio ligų atspindžiu.

Dirbti šioje srityje tikrai įdomu, nes esu priversta ne tik viena pati diagnozuoti odos ligą, suteikti tinkamą gydymą. Iš tiesų labai svarbūs pažangūs šiuolaikiniai diagnostiniai tyrimai: imunologiniai, genų inžinerijos, molekuliniai, histologiniai, imunohistocheminiai ir kt. Būtent jie labai gelbsti nustatant odos piktybinius navikus ir jų genotipą, o tai padaryti kartais yra be galo sudėtinga ir be kitų specialistų arba, kitaip tariant, be komandinio mąstymo sunku padėti pacientui.

Dermatologija – labai plati ir įdomi specializacija. Odos ligos yra sunkios, tai – ne tik egzema, pūslinės, genetinės ligos ir sindromai, kurių diagnostika labai sudėtinga. Dar yra retų ligų, pavyzdžiui, vadinamosios keliautojų ligos, kurias diagnozuojant prireikia ir infektologų pagalbos, nemažai papildomų tyrimų. Taigi, tenka pabendradarbiauti ne tik su laboratorinės diagnostikos specialistais, bet ir su kitų specialybių gydytojais.

Džiugu, kai gydomas pacientas jaučia palengvėjimą, kai jo liga traukiasi, nyksta bėrimai, nemalonūs pojūčiai. Beje, per 30 metų teko gydyti jau trečią kai kurių pacientų kartą. Net ir jų anūkai atkeliauja pas mane. Labai malonu, kad nuolatiniai pacientai manimi pasitiki, nepamiršta ir vertina jiems suteiktas paslaugas. 

Darbe, kurio aplinka – labai artima ir miela, taip pat jaučiu didžiulį pasitenkinimą. Daug metų dirbu kartu su dr. G. Lapinskaite, su prof. dr. J. Lauraičiu, gyd. Lazauskiene, Barauskiene, viduriniuoju personalu, bendrosios praktikos slaugytojomis. Darni mūsų komanda lemia gražius tarpusavio santykius, todėl visuomet pavyksta lengvai rasti bendrus sprendimus.

 

Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios šiuolaikinės dermatologijos tendencijos? Kiek sunku ar kiek lengva dirbti šį darbą? Kas Jus neramina?

Yra tokių ligų, kurių patogenezė dar nėra aiški. Pavyzdžiui, kad ir ta pati psoriazė (žvynelinė). Nors jai gydyti yra inovatyvių vaistų, kuriuos jau galime ir mes skirti savo pacientams ir kurie yra kompensuojami, tikrai būtini, tačiau ne visada net ir geras vaistas yra panacėja. Kartais pacientui tenka keisti vaistus ne vieną kartą, kad jie duotų efektyvų rezultatą. Ir ateityje kas nors galbūt bus apdovanotas Nobelio premija už išrastus vaistus, kurie išgydys psoriazę. Kartasi labai sudėtinga diagnozuoti pūslines, genetines ligas. Matau didžiulius pokyčius per tuos trisdešimt savo klinikinės praktikos ir mokslinės veiklos metų. Ir tikrai neabejoju šviesiomis dermatologijos perspektyvomis.

Mane džiugina tai, kad jauni gydytojai renkasi dermatologiją. Mūsų bendruomenė pasipildo puikiais, motyvuotais, smalsiais žmonėmis. Kartais jiems net geranoriškai pavydžiu tų dabartinių galimybių siekti žinių, tobulėti ir tapti gerais specialistais. Pagal įvairias programas jie išvyksta į garsiausias pasaulio klinikas, naudojasi universitetinėmis mobilumo programomis, dalyvauja stažuotėse, net turi galimybių įsilieti į mokslinę veiklą. Vienas tokių pavyzdžių – prof. M. Bylaitė-Bučisnkienė, kuri, dar besimokydama rezidentūroje, besistažuodama jau buvo sukaupusi medžiagą disertacijai. Džiugu, kad mūsų jaunieji gydytojai, pasitobulinę užsienyje, grįžta į Lietuvą su solidžiu žinių ir patirties bagažu, nes tampa aišku, kad mūsų šalyje dermatologijos lygis tikrai bus aukštas. 

 

Dosniai dalijatės savo profesine patirtimi ir Jūs. Kam labiausiai norisi atverti savo širdį?

Nors tik maždaug prieš dvejus metus nutraukiau aktyvų darbą universitete, vis dar turiu rezidentų, kurie tęsia studijas dermatologijos rezidentūroje. Tekdavo dažnai dalyvauti motyvaciniuose pokalbiuose, todėl išliko bendravimas su studentais. Ir dabar jie ateina, mes dalijamės žiniomis, aptariame situacijas, padedame formuojant diagnozes, skiriant gydymą. Bendradarbiavimas nenutrūksta ir su jaunaisiais kolegomis, kurie turi išmokti dirbti tiek prie ligonio lovos, tiek ir poliklinikoje.

Kam galiu atverti širdį? Profesinių paslapčių tikrai nebelieka bendraujant su savo kartos kolegomis. Mes sutinkame, bendraujame, tariamės. Yra ir kita gyvenimo pusė, ne vien tik darbas. Būna taip, kad rengiame bendras šventes, susitinkame šeimomis. Tai mus labai suartina. Džiaugiuosi, kad Dermatovenerologijos centre dirba daug jaunimo ir aš tarp jų jaučiuosi visai patogiai.

 

Per gyvenimą sutikote daugybę žmonių. Ar buvo tokių, iš kurių mokėtės ir Jūs pati? Tokių, kurie Jus įkvėpė ir paskatino žengti vis tolyn, tobulėti, galbūt buvo tokių, kurie, kaip sakoma, Jums  suteikė sparnus? 

Aš lenkiuosi šviesios atminties profesoriui J. Leliui. Jis buvo ne tik Lietuvos dermatovenerologijos korifėjus, bet ir nepaprastos erudicijos gydytojas. Iki šiol žaviuosi skaitydama jo eilėraščius, prisiminimus. Profesorius išskirtinis tuo, kad per savo gyvenimą sukaupė nepaprastą žinių ir praktikos lobį, ir viską darė tik labai gerai. Dirbdama dermatologe ir dalyvaudama jo organizuojamose kartą per savaitę vykdavusiose konsultacijose, stebėjausi prof. J. Lelio fenomenalia atminti, begaline tolerancija, gebėjimu pateikti diagnozę neignoruojant kito gydytojo. Jis labai pagarbiai elgėsi su visais. Prisimenu, J. Lelio 90-mečio minėjimo proga, profesoriui įžengus į auditoriją, visi atsistojo... Tokią pagarbą žmogus užsitarnavo ne tik už savo profesinę veiklą, bet ir už puikias žmogiškąsias savybes. Tai buvo tikrai didis žmogus, visapusiškai iškili asmenybė, gerumo genų sodintojas.

Mano aplinkoje buvo ir daugiau puikių asmenybių, kurias sutikau tiek dirbdama Medicinos diagnostikos institute, tiek Maskvos J. Sečenovo vardo medicinos institute rašydama didesniąją savo disertacijos dalį. Teko sutikti labai nuoširdžių, šiltų, geranoriškai nusiteikusių žmonių, kurie man gyvenime labai padėjo. Be galo didžiuojuosi ir dabartiniu kolektyvu, kad, būdama jau garbingo amžiaus, vis dėlto vėl buvau pakviesta pratęsti darbinės veiklos.

 

Kokie Jūsų pomėgiai, poilsio ar laisvalaikio praleidimo forma Jums teikia didžiausią malonumą, padeda save išreikšti?

Manau, kad išlikti mąstančiai man padeda gebėjimas atsipalaiduoti. Mėgstu operą, baletą, lankausi visuose spektakliuose, kartais nueinu ir į premjerinius. Labai džiaugiuosi, kad esu tarp tikrų inteligentų.

Man labai patinka gamta. Turiu sodą Nemenčinės plente, aplink driekiasi miškas. Tai tokia atgaiva... Net ir menkiausias prisilietimas prie žemės man suteikia daug puikių emocijų ir jėgų. Be to, mėgstu gaminti, konservuoti.

Deja, tenka pripažinti, kad pastaruosius 10 metų teko slaugyti du sunkius ligonius – vyresnįjį sūnų Giedrių, kurio netekau prieš penkerius metus, ir sutuoktinį ekonomikos prof. habil. dr. Sigitą Marčiukaitį. Tą dešimtmetį visą savo laisvą laiką skyriau jiems. Man tai buvo labai svarbu, nes, nepaisydama užimtumo ir pareigų, savo artimiausiems žmonėms turėjau padėti kaip mama, kaip žmona be jokių sąlygų, be jokių išlygų. Jiems pašvenčiau visas savo atostogas, savaitgalius, šventadienius...

Jaunesnis sūnus Saulius baigė Dailės akademiją, dirba dizaineriu. 

Kaip leidžiate atostogas? Galbūt liko pačių įspūdingiausių išgyvenimų, kurie iki šiol maloniai nuteikia?

Kaip minėjau, per pastaruosius dešimt metų neatostogavau, tačiau anksčiau turėjau galimybę tris kartus apsilankyti Kanadoje, kur gyvena mano pusbrolis. Įspūdį padarė Niagaros krioklys. Kai plaukėm laiveliu po galinga krioklio srove, išgyvenau nepakartojamą jausmą – tokiu mažyčiu žmogeliu jautiesi esąs šiame pasaulyje. Tas krioklys – man tarsi nepaaiškinamos galybės gamtos stebuklas. Tokio įspūdžio nepaliko nei kalnai, nei kitos matytos, aplankytos nuostabios vietos. Aš visuomet labiausiai mėgau ne ilsėtis ramiai, o keliauti, susipažinti su šalimi.

 

Kas Jums svarbiausia šiandien? Ar jaučiatės laiminga? Ir apskritai – kada, Jūsų nuomone, žmogus yra laimingas?

Šiuo metu man svarbiausia neprarasti sveikatos bei sveikos nuovokos ir išlikti dar kurį laiką darbingai. Tai – mano svarbiausias tikslas. O laimė... Meluočiau, jei sakyčiau, kad po patirtų netekčių esu laiminga, bet likusių artimųjų ir kolegų dėmesys, šilti santykiai, palaikymas teikia stiprybės ir gyvenimo džiaugsmo.

Kartą perskaičiau afišoje tokią sentenciją: „Gražus žmogus, kuris seka paskui savo širdį, sielą ir pašaukimą.“ Aš pakeisčiau tiktai pirmąjį  žodį ir pasakyčiau, kad laimingas yra tas žmogus, kuris seka paskui savo širdį, sielą ir pašaukimą. Ar pritartumėte?..

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

 

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas. Dermatologijos aktualijos“ 2019 Nr. 4

 

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.