Širdies magnetinio rezonanso tyrimo vertė diagnozuojant ir gydant širdies ir kraujagyslių ligas

2018-05-11

Inesa Navickaitė1, dr. Tomas Lapinskas2

1 LSMU MA Medicinos fakultetas; 2 LSMU MA Kardiologijos klinika

 

Širdies magnetinio rezonanso (MR) tyrimas pasaulyje klinikinėje praktikoje taikomas gana plačiai. Galimybė vieno tyrimo metu detaliai įvertinti bendrąją ir regioninę sistolinę skilvelių kontrakciją, apibūdinti miokardo struktūrą bei nustatyti patologiškai pakitusį miokardą tyrimui suteikia ypatingos vertės. Nors dėl savo prieinamumo dažniausias tyrimas sergantiesiems širdies ligomis išlieka echokardiografija, širdies MR tyrimas įgyja vis daugiau įrodymų ir yra įtraukiamas į naujas širdies ligų diagnostikos ir gydymo rekomendacijas.

 

Magnetinio rezonanso principas

MR tyrimas, anksčiau vadintas branduolių magnetiniu rezonansu, yra paremtas atomų branduolių gebėjimu rezonuoti magnetiniame lauke. Vandenilio atomų gausu žmogaus organizme, nes jie įeina į vandens bei daugelio organinių molekulių sudėtį, todėl būtent vandenilio branduolio (kurį sudaro vienas protonas) elektromagnetinės savybės ir naudojamos atkuriant vaizdus. Vandenilio protonas, sukdamasis apie savo ašį, sukuria magnetinį lauką, kurį apibūdina vektorius, dar vadinamas branduolio magnetiniu momentu (angl. spin). Pacientą patalpinus į stiprų magnetinį lauką, protonai orientuojami išilgai magnetinio lauko veikimo krypties. Taip išsidėstę vandenilio protonai yra paveikiami aukšto dažnio elektromagnetinėmis bangomis, kurių kryptis nesutampa su statinio magnetinio lauko kryptimi (angl. excitation). Nustojus veikti elektromagnetiniams impulsams, branduolių magnetiniai momentai vėl grįžta į ankstesnę būseną (angl. relaxation). Vandenilio branduolių grįžimo metu yra išspinduliuojama energija elektromagnetinių bangų pavidalu, kuri yra užregistruojama ir panaudojama vaizdams atkurti. Signalo stiprumas priklauso nuo audinio, kurio vandenilio protonai buvo sužadinti, jų tankio ir judesių [1]. MR tyrimas yra saugesnis ir pranašesnis, lyginant su rentgeno spindulių pagrindu veikiančia įranga [2].

Širdies MR tyrimo vertė diagnozuojant kardiomiopatijas

Širdies MR tyrimas yra išsamus tyrimo metodas, suteikiantis vertingos informacijos apie miokardo struktūrą bei funkciją, o tai ypač svarbu ne tik diagnozės nustatymui, bet ir diferencinei diagnostikai, gydymo efektyvumui bei prognozei įvertinti.

 

Hipertrofinė kardiomiopatija

Hipertrofinė kardiomiopatija (HKM) – tai genetiškai nulemta ar sporadiškai pasireiškianti širdies raumens liga, kurios pirmieji simptomai gali pasireikšti jaunystėje ar vyresniame amžiuje. Ligai progresuojant išryškėja simptomai – pacientus pradeda varginti dusulys, krūtinės skausmas, alpimai. Savalaikė ligos diagnostika yra labai svarbi, kadangi, atsiradus simptomams ar skilvelių aritmijoms, staigiosios širdinės mirties rizika yra didelė [3].

Echokardiografija išlieka pirmaeiliu tyrimu nustatant HKM, tačiau kartais šio tyrimo vaizdo kokybė yra ribota. Širdies MR tyrimas tiksliau atvaizduoja kairiojo skilvelio (KS) padidėjimą, o hipertrofijos laipsnį, analizuojant trumposios ašies vaizdus, galima detaliai įvertinti visuose miokardo segmentuose. Tyrimas taip pat suteikia galimybę tiksliai nustatyti ir atipines HKM formas (pavyzdžiui, viršūninę ar viduskilvelinę HKM) [4].

Širdies MR tyrimas leidžia įvertinti ne vien širdies anatomiją ir funkciją – gadolinio susikaupimas skilvelių miokarde suteikia unikalią galimybę atvaizduoti miokardo struktūros pokyčius, kaip antai fibrozę. HKM fenotipui būdingas gadolinio susikaupimas viduriniame miokardo sluoksnyje, ženkliau hipertrofavusiuose segmentuose, dažniau tarpskilvelinėje pertvaroje (TSP) ties dešiniojo skilvelio (DS) jungtimis. Gadolinio susikaupimo nustatymas pacientams, sergantiems HKM, rodo pažengusią ligos formą, neretai kartu nustatoma KS disfunkcija ar grėsmingi skilvelių ritmo sutrikimai [5].

 

Dilatacinė kardiomiopatija

Remiantis naujausiomis Europos kardiologų draugijos (EKD) rekomendacijomis, dilatacine kardiomiopatija (DKM) yra apibūdinama širdies raumens liga, kuriai būdinga KS dilatacija ir sistolinė disfunkcija, nesant širdies vainikinių arterijų ligos, galinčios sukelti skilvelio sistolinę disfunkciją ar kitų, KS sistolinę perkrovą lemiančių būklių (hipertenzijos, vožtuvinės širdies ligos ar įgimtų širdies ydų). Dešiniojo skilvelio dilatacija ar disfunkcija gali būti nustatoma, tačiau nėra būtina diagnozei patvirtinti [6].

Širdies MR tyrimo vertė nustatant DKM grindžiama išsamiu KS funkcijos įvertinimu, naudojant širdies judesio vaizdus, taip pat miokardo struktūros apibūdinimu, naudojant tamsaus kraujo sekas. Tyrimo sekos, tokios kaip T1, T2 ar T2*, vėlyvojo gadolinio susikaupimo ir jų deriniai, padeda atskirti normalų miokardą nuo patologiškai pakitusio dėl edemos, fibrozės, hemoragijos, geležies ir baltymų skaidulų kaupimosi. Išsamus vien skilvelių funkcijos įvertinimas naudingas tada, kai echokardiografinio tyrimo metu nustatoma jų sistolinė disfunkcija, tuo tarpu miokardo struktūros vertinime širdies MR išlieka unikalus ir gali padėti nustatyti idiopatinės DKM priežastį.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.